Luka Jankutė ir Laimonas Žvirblis

Didelė dalis visuomenės iki šiol nežino, kad ŽIV – imunodeficito virusas, naikinantis žmogaus imuniteto ląsteles ir negydant sukeliantis AIDS –  imunodeficito sindromą – jau seniai nebėra mirtinas. Tai medikamentais kontroliuojama liga, prilygstanti visuomenėje palankiau vertinamoms ligoms, tokioms, kaip cukraligė ar astma. Vis dėlto kalbinti ekspertai pripažįsta, kad visuomenė vis dar linkusi teisti sergančiuosius bei atskleidžia, ko reikia, kad padėtis pradėtų keistis.

Dėl kritikos baimės atsisako net gydymo

Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicijos „Galiu gyventi“, kurios pagrindinis tikslas yra formuoti teisingą valstybės požiūrį į priklausomybių ligas advokacijos vadovas Girvydas Duoblys teigia, kad sergantieji ŽIV vis dar jaučiasi atstumti visuomenės. 

„Ta stigma egzistuoja ir faktas, kad tik 40 procentų (pacientų) eina į gydymą, rodo, kad jie jaučiasi blogai. Jie nepasiruošę atsiskleisti, ne tai, kad viešumui, bet nesigydo“, – sako ekspertas.

Panašiai antrina ir su ŽIV pacientais dirbantis gydytojas Aleksandras Lapšinovas. Anot jo, žmonės taip stipriai įsibaiminę ir suklaidinti, kad vis dar sunkiai priima žinią apie ligą net jeigu  užsikrečia jų artimasis. Pasak gydytojo, dėl baimės, kokia bus artimųjų reakcija, pacientai dažnai nesiryžta atskleisti diagnozės savo šeimai ar net atsisako gydymo.

„Jeigu artimasis sužino, jog jo sūnus, dukra, draugė serga, tai net išgirdę kur nors per žiniasklaidą ar perskaitę kokį straipsnį, kad ši liga visgi yra kontroliuojama ir valdoma medikamentais, vis dėl to numoja ranka, palaikymo nesuteikia“, – teigia gydytojas. 

Visuomenė sergančiųjų nepriima – vadovaujasi mitais

Ilgus metus už pažeidžiamų asmenų teises kovojantis G. Duoblys pasakoja, kad mitų apie ŽIV yra įvairiausių. Dažniausi iš jų – apie tai, kad lengva užsikrėsti, jog liga mirtina, o sergantieji yra asocialūs. 

Tačiau gydytojas A. Lapšinovas įžvelgia ir tai, kad mitai keičiasi.

„Jeigu anksčiau būdavo, kad akcentuojami užsikrėtimo būdai, todėl klausdavo ar galima užsikrėsti valgant, ar galima užsikrėsti dalinantis rankšluosčiu, per tualeto sėdynę, dabar mitai šiuolaikiškėja. Jau yra žmonių, kurie ateina ir sako, kad atsirado vakcina, bet neaišku iš kur atsiranda šie šiuolaikiški mitai, kad ŽIV jau pagydoma liga“, – teigė gydytojas. 

Gydytojas pasakoja, kad tokius mitus dažniausiai susikuria patys sergantieji: „Greičiausiai todėl, kad šie vakcinos ir laukia labiausiai.“ 

Nors vakcinos kol kas nėra, liga jau ilgus metus yra valdoma medikamentais. Tiesa, įdomu tai, kad nors gydymas ir prieinamas, ne visi sutinka jį pradėti. 

„Vis dar pasitaiko tokių žmonių, kurie atsisako gydymo dėl įvairių priežasčių. Vieni įvardija, kad mane užkrėtė, tai dabar aš visus užkrėsiu, kiti ateina tada, kai būna pakankamai nusilpę, nes anksčiau bijojo, nenorėjo, pagalvojo, kad tai išlįs į viešumą – patys sau paranojų susikūrė. Iškart nesikreipia, bet sumąsto kreiptis po pusantrų ar dviejų metų. Ateina atpažinę ligą pagal simptomus“, – pasakoja gydytojas.

Pacientai reaguoja įvairiai

Gydytojas A. Lapšinovas teigia, kad reakcijų į diagnozę būna įvairių, kai kurie tam jau būna nusiteikę iš anksto, nes prieš tyrimą jautė ligos simptomus. Sužinoję, klausia apie gydymą, ar medikamentai nepavojingi. Pasak gydytojo, žmonės sunerimsta dėl skirtingų priežasčių. 

„Baiminasi dėl darbo, nes pavyzdžiui užima aukštas pareigas, tai jie labiausiai dėl karjeros pergyvena, ar tai nepakenks. Dar kita kategorija labiausiai bijo dėl santykių, dėl šeimos: ar užkrėsiu, ar neužkrėsiu?”, – pasakojo A. Lapšinovas. 

Pasak A. Lapšinovo, neretai pasitaiko ir spjaunančių į diagnozę bei atsisakančių gydymo. Gydytojui tokie atvejai itin skaudūs. Jis čia įžvelgia ir prieš sergančiuosius nusistačiusios visuomenės įtaką.  

“Kiti išvis nebijo, šokinė reakcija „Ai, man tas pats!” O paskui, aišku, šiek tiek vėliau jie susipranta ir vieni grįžta gydytis, kiti atsisako. Mes negalime versti gydytis, bet jie turi pasirašyti, kad jie atsisako mūsų pagalbos ir vis tiek, gaila, bet tokių atvejų pasitaiko. Galima teigti, jog jie jaučiasi lyg atstumti nuo visuomenės“, – pasakojo pašnekovas.

Statistika keičiasi

Nors visuomenėje plačiai paplitusi nuomonė, esą, ŽIV yra gėjų ir narkomanų liga, G. Duoblys įžvelgia, kad oficiali statistika keičiasi. 

„Didesnė dalis užsikrėtusiųjų buvo švirkščiamųjų narkotikų vartotojai ir homoseksualai, bet kaip suprantu, pastaruoju metu statistika keičiasi į tai, kad ŽIV daugėja tarp heteroseksualų“, – pasakoja ekspertas. 

Nacionalinio Visuomenės Sveikatos Centro (NVSC) duomenimis, per 2019–2021 m. laikotarpį, ŽIV sergamumo rodiklis sumažėjo. Didžioji dalis sergančiųjų išlieka vyrai, tačiau pastebima, jog daugėja ir ŽIV užsikrėtusių moterų skaičius. Pasikeitė ir vyraujantis ŽIV plitimo būdas – jau keli metai iš eilės vyrauja lytiniai santykiai. 

Naujas pavojingas reiškinys – chemseksas

Gydytojo A. Lapšinovo teigimu, labiausiai neramina naujas vyraujantis užsikrėtimo būdas – chemseksas – užsiėmimas lytiniais santykiais būnant apsvaigus nuo narkotinių medžiagų.

“Pagrindiniai iššūkiai Lietuvoje, šiomis dienomis tai yra chemseksas – vienas iš labiausiai paplitusių arba plintančių reiškinių, kuris skatina lytiškai plintančias infekcijas tame tarpe ir ŽIV ir jis vis labiau ir labiau tampa aktualesnis. 

Anot eksperto, nors Lietuvoje jau pasiekiama vadinamoji, preekspozicinė profilaktika, kai išgeriant tabletę dingsta arba labai stipriai sumažėja tikimybė užsikrėsti ŽIV, asmenys, įsitraukę į svaiginimąsi, dažnai apsaugą pamiršta.

“Jeigu vartoja preekspozicinę profilaktiką gali būti taip, kad nebebijo ŽIV, tada į chemseksą įsivelia, tada dėl chemsekso pamiršta išgerti preekspozicinę tabletę, nors ŽIV rizika niekur nedingsta – užsikrečia ir čia kaip užburtas ratas atsiranda”, – komentavo A. Lapšinovas.

Trūksta švietimo ir specialistų

Kad visuomenėje į sergančiuosius ŽIV vis dar vyrauja smerkiantis požiūris, sutinka abu ekspertai. A. Lapšinovo teigimu, vienintelis kelias tokio požiūrio išvengti – švietimas. 

„Nepakanka švietimo, visai nepakanka. Vien tas klausimas, kad yra labai mažai šeimos gydytojų, kurie galėtų konsultuoti ir pasakoti, šviesti apie perdavimo būdus ir šiaip apie ŽIV. Nors labai norėčiau tikėti, kad bent mano kartos gydytojai turi kompetencijos tuo klausimu, ne taip kaip senesnės kartos gydytojai, kur pacientai sako, jog net nenori eiti pasakoti, nes į juos žiūri kreivai“, – patirtimi dalijosi A. Lapšinovas. 

Tačiau G. Duoblio teigimu, švietimas nėra vienintelė problema. Esą, trūksta ir specialistų, užsiimančių pacientų priežiūra. O gydymo centrai prieinami tik didžiuosiuose miestuose.

„Labai trūksta darbuotojų, gerų specialistų, nes darbas nėra malonus ir todėl ta kaita ten yra labai didelė. Taip pat problema yra gydymas. Jis yra prieinamas Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, bet pavyzdžiui, kokiam Visagine ar Alytuje žmonės negauna ŽIV gydymo. Jie turi važiuoti į kitus miestus“, – pasakojo ekspertas. 

Sužinoti, ar asmuo užsikrėtė ŽIV galima atlikus atrankinį greitąjį ŽIV testą nemokamai asociacijos „Demetra“ padaliniuose ar kitose nevyriausybinėse organizacijose. Taip pat atlikus atrankinį laboratorinį kraujo tyrimą sveikatos priežiūros įstaigoje. Greituosius savikontrolės ŽIV testus galima įsigyti vaistinėse ar e-parduotuvėse. Jei gavote teigiamą ŽIV testo ar tyrimo rezultatą, būtina jį patvirtinti ir akredituotoje laboratorijoje. Todėl reikia nedelsiant kreiptis į infekcinių ligų arba šeimos gydytoją, kuris padės tai atlikti.

Šis straipsnis yra „Media4Change“ inicijuotos tarptautinės žurnalistikos laboratorijos dalis. Laboratorija yra projekto „Digital MIL Lab in Youth Work“ dalis. Projektas finansuojamas pagal Europos Sąjungos programą „Erasmus+“.
Projekto straipsnių autoriai su projekto rėmėjais straipsnių temų ir turinio nederina.