Bendra.lt, kalbėdamasi su žinomų žmonių atžalomis apie tai, ką reiškia būti jų vaikais – kokį socialinį spaudimą tenka patirti, išgirdo ir daugiau prisiminimų apie vaikystę, tarp kurių – ir auklėjimo subtilybės bei puoselėtos tradicijos. Žinomų žmonių vaikai augo, girdėdami stebuklingus „prašau“, ribojant kompiuterinių žaidimų laiką, tačiau leisdami kokybišką laiką drauge.

Pirmieji prisiminimai ir žinomumo supratimas

Andrius Tapinas, žinomas Lietuvos žurnalistas, rašytojas, laidų vedėjas, televizijos ekranuose matomas nuo 9-ojo dešimtmečio, dukros Vasaros ir sūnaus Vakario akyse žinomumą įrodė obuolių valgymo akcija ir eilėmis norinčiųjų nusifotografuoti arba užkalbinti. 

„Vaikystėje į tėvų žinomumą nekreipiau dėmesio. Supratau, kad kažkas ne taip, tikriausiai, kai su tėčiu važiavome į krepšinio varžybas. Kai prie tėčio priėjo nusifotografuoti ar paspausti ranką pirmas, antras, o tada trečias žmogus, supratau, kad kažkas visgi yra ne taip“, – dalijosi A. Tapino sūnus. Jo sesuo Vasara prisiminė kitą, į atmintį įsirėžusį prisiminimą: „Neatsimenu, kelintais metais, bet Rusijai uždraudus lenkiškų vaisių ir daržovių importą tėtis nusprendė suorganizuoti visuomeninę akciją, per kurią žmonės susirinko ir valgė lenkiškus obuolius. Man buvo gal dešimt metų ir labai gerai atsimenu, kad buvo atvažiavęs net „Aro“ būrys, prižiūrėjęs tvarką. Tada galvojau: „Tai bent, sukūrė renginį „Facebook“, kad žmonės eitų pavalgyti obuolių, ir jie atėjo.“ Aš nežinau, ar žmonės atėjo dėl to, kad jis tuo metu jau buvo visai žinomas, ar dėl to, kad šiaip juokinga“, – svarstė jis. 

Asmik Grigorian – garsi Lietuvos operos solistė, sulaukusi tarptautinio pripažinimo, karjerą pradėjo prieš porą dešimtmečių. Jos sūnus Nojus Žalys pasakojo, kad mamos populiarumą pastebėjo dėl daugiau opera susidomėjusių žmonių: „Pradėjo kalbėti žmonės, nesidomintys opera. Neatsimenu, kaip tai įvyko, bet apie tai turėdavau daugiau pokalbių nei anksčiau.“

Žilvino Žvagulio, išleidusio 16-a muzikinių albumų ir Lietuvos scenoje pasirodančio nuo pat 9-ojo dešimtmečio, sūnus Ąžuolas savo pirmuosius prisiminimus apie tėčio žinomumą sieja su mokykla: „Pirmoji užuomina buvo mokykloje, gal antroje ar trečioje klasėje. Tai buvo 9–10-asis dešimtmetis. Mokytojos jau kreipėsi ir elgėsi kitaip nei su kitais.“

Nuo futbolo iki serialų „religijos“

Taigi tokie pašnekovų tėvai atrodė kitiems. O kokie jie buvo savo atžaloms? Kai užsiverdavo žinomų žmonių namų durys, šeimos juose turėdavo savų taisyklių, kaip auklėti vaikus, taip pat puoselėjamų tradicijų. 

Pirmiausia, svarbi kokybiško laiko duoklė savo atžaloms tuomet, kai nedirbdavo. 

Vasara ir Vakaris tėvus laiko išlaikiusiais balansą tarp darbo ir šeimos. „Aš sakyčiau, kad jų darbo ir asmeninio gyvenimo atskirtis buvo labai natūrali, jie labai gražiai „sužaidė“. Net, kai buvo tas tėčio „kilimas“, jis daug dirbo, bet visada rasdavo laiko pažaisti futbolą, pažiūrėti filmą ar serialą“, – pasakojo V. Tapinas.

Vasara pasidalijo kitomis šeimoje vyravusiomis tradicijomis: „Nuo pat mokyklos pradžios iki 10-os ar 11-os klasės gyvenome užmiestyje. Kai nei aš, nei brolis dar neturėjome vairuotojo pažymėjimo, vienas iš tėvų kiekvieną dieną mus veždavo į mokyklą ir pasiimdavo po pamokų bei būrelių. Turėjome rytinį ritualą kartu pavalgyti pusryčius, tėvams išgėrus savo kavą, o mums savo arbatą, kartu važiuoti į mokyklą, aptarti dieną ir lygiai taip pat grįžti – dažniausiai kartu sustodavome apsipirkti, kartu gamindavome valgyti. Kiekvieną dieną, išskyrus tada, kai mes turėdavome namų darbų ar tėvai turėdavo darbinių reikalų namie, žaisdavome stalo žaidimus, nes tėvai yra labai dideli gerbėjai, arba žiūrėdavome serialą“, – atviravo Vasara. 

Pasak jos, tuo metu buvo keli serialai, kuriuos „religingai“ šeima žiūrėdavo kiekvieną savaitę, kai tik atsirasdavo nauja serija. 

„Didelė dalis serialų pastatyti pagal komiksus, pavyzdžiui, „The arrow“, „Flash vs. Arrow“, taip pat tuo metu buvo labai populiarus serialas „Grimm“ apie brolių Grimų pasakų perpasakojimą. Kai buvome dar mažesni, žiūrėdavome „Merline“ – tada anglų kalbos žinios nebuvo tokios geros, tad minutę pažiūrėdavome, tėvai sustabdydavo ir išversdavo. Tikrai, 80–85 procentus laiko ką nors veikdavome“, – apibendrino ji.

Parodė, kad yra „tėtis, o ne draugelis“, motyvavo mokytis anglų kalbos 

Kaip ir kiekvienoje šeimoje, taip ir žinomų žmonių, vyrauja ir tam tikras požiūris į auklėjimą – pavyzdžiui, kokias ribas ir dėl ko nubrėžti savo atžaloms.  

A. Tapino sūnus Vakaris pasakojo vaikystėje labai daug žaisdavęs kompiuteriu. Tačiau 7-oje klasėje, iki tol taupęs gal ketverius metus, jis pagaliau nusipirko kompiuterį ir pamanė, kad niekas negalės dėl jo priekaištauti. Tiesa, klydo. 

„Vis dėlto, po to, kai žaisdavau iki 4-os valandos ryto, visus pažadindavau ir pan., atsirado taisyklės ir tėtis nusprendė nustatyti laiko limitus. Tada sakydavo: „Galėsi papildomą valandą praleisti prie kompiuterio, jei gausi dešimtuką“ ar pan. Dabar galvoju, kad tai prisidėjo prie labai gerų anglų kalbos žinių ir netgi platesnio pažįstamų rato – esu skridęs į Daniją pas pažįstamą, su kuriuo susipažinau žaisdamas „Counter strike“. Laiko limitą tėtis nustatė gal 8-oje klasėje, bet pirmoji programa buvo labai prasta ir aš jį nulaužiau. Vėliau jis džiaugėsi, kad rado labai gerą programėlę, už kurią mokėjo gal 50 eurų per mėnesį, ir slaptažodžiu užrakino, kad galėčiau žaisti tik 1,5 val. per dieną. Tada aš sugalvojau pabūti protingesnis, atrėmiau telefoną į knygų lentyną, jį nukreipiau į kompiuterį ir nufilmavau, kaip tėtis veda tą slaptažodį. Jis galvojo, kad viskas gerai, o aš gal porą mėnesių vis tiek žaidžiau“, – atviravo jis. 

Pasak Vakario, vis dėlto kartą tėtis nusprendė patikrinti, o toje programėlėje nebuvo galima ištrinti istorijos, todėl vos prisijungęs pamatė, kad per dieną prie kompiuterio sūnus praleisdavo po 6–7 val.

„Tai reiškė, kad aš nenueidavau į pamokas, grįždavau namo ir visą laiką praleisdavau žaisdamas. Žinoma, tėtis susinervino, sėdome kartu su tėvais prie stalo, atėmė telefoną ir kompiuterį. Suprantama, kai vaikas parodo, kad nebijo, turi parodyti, kad esi tėtis, o ne draugelis“, – šiandien mano Vakaris.

Stebuklingas „prašau“

 A. Grigorian sūnus Nojus taip pat prisipažino paauglystėje praleidinėjęs muzikos mokyklos pamokas ir žaidęs kompiuterinius žaidimus, kuriuos tėvai siekė riboti: „Manęs lankyti muzikos mokyklos nevertė. Apskritai, „vertė“ yra labai skambus žodis todėl, kad yra žmonės, kuriuos tėvai nuo šešerių metų vertė groti fortepijonu po šešias valandas per dieną. Mano situacija visai kitokia – man tiesiog sakydavo: „Nojau, lankyk tas pianino pamokas.“ Tai buvo prašymas, o ne vertimas. Pamokas praleidinėdavau dėl to, kad nebūdavau pagrojęs ir nenorėdavau eiti nepasiruošęs – tada užsisukdavo visas ciklas, kai tiesiog pradėdavau nebelankyti. Tuo metu labai daug laiko leisdavau žaisdamas kompiuteriu, todėl tėvai bandė riboti, bet mama pasiekė tą tašką, kai suprato: „Aš nenoriu būti budeliu ir versti tavęs, nenori – neik.“ Tuo metu šeima tikrai rūpindavosi dėl to, kad daug žaisdavau, bandydavo sakyti: „Jei negrosi, uždėsim limitus ant kompiuterio.“ 

Taip esą ir padarydavo, tačiau Nojus juos „nulauždavo“, tad tėvai, pastebėję, kad ši priemonė neveikia, imdavosi kitų gudrybių. 

„Ką mano mama labai meistriškai mokėdavo, tai rasti kitokių priėjimų prie manęs – ne per „žiūrėk, bus taip“, o per „prašau“. Kai ji taip pasakydavo, aš tikrai sureaguodavau. Ir nebuvo taip, kad muzikos mokyklos aš visai nelankiau“, – atviravo Nojus. 

Žinomų žmonių vaikus auklėja ne tik tėvai, bet ir visuomenės standartai. Ą. Žvagulis teigė, kad jautė atsakomybę ne tiek dėl savęs, kiek dėl saugomo tėčio įvaizdžio: „Tu turi ir labai prisižiūrėti, negali elgtis, kaip nori, negali būti šiurkštus, nemalonus, rengti  išpuolių, nes negaliu gadinti tėvo reputacijos. Vis dėlto atsakomybė kabo ant galvos. Dėl to, kur padeda, daug atvirauti negaliu, bet kartais tikrai labai padeda.“

Apie didesnę savisaugą kalbėjo ir V. Tapinaitė: „Pati prisigalvodavau, kad man pavardė trukdo, kai norėdama eiti į vakarėlį galvodavau, ką žmonės pagalvos – įsijungdavo kažkoks savisaugos instinktas. Tai vargindavo, bet esu toks žmogus, kuris gyvenime labai pergalvoja situacijas. Nežinau, ko aš tikėjausi. Galvojau, kad, pavyzdžiui, atvažiuos policija, išsiveš, portalai parašys. Nors, kai pagalvoji, nueiti į vakarėlį nėra nelegalu – lygiai taip pat kaip nuvažiuoti su draugais į sodybą.“

Šis straipsnis yra tarptautinio projekto PERSPECTIVES – naujos nepriklausomos, konstruktyvios ir daugiaperspektyvės žurnalistikos ženklo. Projektas yra įgyvendinamas tarptautinio redakcinio tinklo iš Vidurio Rytų Europos ir iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išreikštos nuomonės ir pažiūros yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei finansuojanti institucija negali būti atsakingos.