Analizuodami žiniasklaidą, dažniausiai koncentruojamės į jos kritiką. Visgi dėmesio verta ir žurnalistinio darbo etnografija, tai, kuo už kadro kvėpuoja naujienų tarnybos.

Darbe susiformuojantis ilgalaikis stresas, patiriamos psichologinės traumos ir iš jų išaugantis potrauminio streso sindromas.

Tai gresia žurnalistams, nuolat pranešantiems apie su mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu pasibaigusius konfliktus, nelaimes ar žiaurius nusikaltimus, žmonių patiriamas netektis, teisių pažeidimus, gyvybių nusinešančias gamtos katastrofas ar kitas emociškai sudėtingas situacijas.

Pradedančiųjų ir labiausiai patyrusių žurnalistų atveju potrauminio streso sindromo rizika yra didesnė, nei patirties jau įgijusių ir karjeros laiptais kopiančių kolegų. Pradedantieji dažniau patiria traumų dėl įgūdžių trūkumo, veteranams potrauminio streso sindromas išsivysto dėl per ilgą laiką kauptos traumų patirties.

DART centras, išanalizavęs atliktas atvejų studijas, skelbia, jog potrauminis streso sindromas gali pasireikšti ir trečdaliui trauminius įvykius nušviečiančių žurnalistų.

Reikėtų pasakyti, kad kasdienis stresas bei nerimas, pavyzdžiui, dėl spaudžiančių terminų operatyviai pateikti publikaciją – tai ne tas pat, kas sekinanti trauma ar po jos susiformuojantis potrauminio streso sindromas.

Traumas lemia nekasdienės patirtys, išklibinančios žmogaus gyvenimo pamatus, po jomis besirausiančios ir griaunančios susikurtą asmeninį bei profesinį pasaulį.

Susidūrę su darbo sukeltomis psichologinėmis problemomis, žurnalistai gali pradėti piktnaudžiauti alkoholiu ar kitais kvaišalais, gali suirti jų santykiai su partneriais, draugais ir artimaisiais. Dalį kolegų kankina miego sutrikimai, emocinis atbukimas ar atvirkščiai – polinkis pernelyg jaudintis. Žurnalistai gali jausti pasišlykštėjimą savimi, intensyvų nerimą ar bejėgiškumą ką nors pakeisti.

Potrauminis stresas tiesiogiai susijęs su procesais, vykstančiais smegenyse ir centrinėje nervų sistemoje. Jis paveikia ir psichologinę, ir fizinę žmogaus būseną. Dalis traumuotų žiniasklaidininkų pakitusios savijautos nepastebi, kiti gi dėl įvairių priežasčių – pavyzdžiui, nenorėdami pripažinti esą silpni ar manydami, kad jei įvykis turėjo psichologinį poveikį, tai jų rodo neprofesionalumą, negebėjimą išlikti neutraliais – patys sau neigia buvę giliai sukrėsti įvykių ir situacijų, apie kuriuos informavo visuomenę.

Trauma gali būti vieno įvykio ar didelį stresą keliančios besikartojančios problemos rezultatas. Ji tampa sekinančia kuomet išauga į potrauminio streso sindromą, kurio simptomai paveikia ne tik karjerą, bet ir asmeninį gyvenimą.

Tyrėjai pastebi, jog su didesne rizika susiduria žurnalistai, kurie:

• Tiesiogiai dalyvauja potencialiai traumuojančiuose įvykiuose– praneša iš karo zonų, teroristinių atakų, žudynių vietų, kriminalinių nusikaltimų ir nelaimių (tiesioginė trauminė patirtis).
• Netiesiogiai patiria sukrėtimus, pvz., darydami interviu su traumuotais žmonėmis arba smurtinėmis aplinkybėmis žūsta svarbus darbui žurnalisto šaltinis (antrinė arba netiesioginė trauma).
• Atlikdami naujas redakcijos užduotis, atgamina traumuojančią patirtį net ir nesusijusiuose įvykiuose.

Didžiausią traumos riziką linkę patirti fotografai ir iš įvykių vietų pranešantys reporteriai. Kalbinant traumuotus šaltinius, žurnalistams patariama užduoti klausimus taip, kad jie savo šaltiniams nesukeltų antrinės viktimizacijos. Pavyzdžiui, „Al Jazeera“ reporterė Juliana Ruhfus, prieš pradėdama kalbėtis su traumą patyrusiu šaltiniu, skatina patį šaltinį valdyti pokalbį. Taip žmogus, kurio gyvenimas buvo supurtytas tarsi simboliškai vėl tampa savo situacijos šeimininku. Ji klausia taip: „Tai tavo istorija, kaip tu ją norėtumei papasakoti? Ką tu man nori ir gali apie savo patirtį pasakyti? Kur tu mane nori nuvesti, ką tu man nori parodyti?“

Visgi etiškas interviu svarbus ne tik dėl šaltinių, bet ir pačių žurnalistų gerovės. Nepasirengęs pokalbiui ir neparengęs šaltinio pokalbiui žmogus augina netiesioginės traumos riziką. Žurnalisto ramus nusiteikimas bei pasirengimas gali padėti traumuotiems žmonėms taip pat išlikti ramiems, o ir rengiamas reportažas dėl to gali būti geresnis, vertingesnė surinkta informacija.

Net ir prie kompiuterio ekrano dirbantys žurnalistai nėra visiškai saugūs. Sukrečiančių vaizdinių iš karo zonų, kriminalinių nusikaltimų ir gamtos katastrofų kiekis plintant vaizdo įrašymo technologijoms, auga. Žurnalistai tiesiog skęsta atvaizdų sraute. DART centras, besispecializuojantis žurnalistų patiriamų traumų tyrimuose, pateikia keletą strategijų suvaldyti tokio pobūdžio riziką.

1. Supraskite, su kokia situacija turite reikalą. Trauminę patirtį keliančius vaizdinius derėtų laikyti toksiškais ir turinčiais poveikį priklausomai nuo jų dozavimo. Kadangi žurnalistų užduotis – informuoti visuomenę apie tai, kas vyksta, sukrečiančių vaizdinių žurnalistams reikėtų peržiūrėti tik tiek, kiek reikia reportažui parengti ir ne daugiau. Redakcijos ypač turėtų vengti skirti panašias, traumos riziką turinčias užduotis, tiems patiems žmonėms.
2. Venkite kartotinio sukrečiančių vaizdų peržiūrinėjimo. Užuot įsiminę vaizdinius, priskirkite jiems aprašymus, iškart filtruokite į skirtingus aplankus ir naudokite priklausomai nuo poreikio.
3. Susikurkite asmeninę tam tikro atsiribojimo nuo šokiruojančių vaizdinių turinio techniką. Tokiomis technikomis gali tapti koncentravimasis į vaizdinio mažiau reikšmingas detales, pavyzdžiui, drabužius, o ne skausmo perkreiptus veidus ar kūno sužalojimus.
4. Sumažinkite peržiūrimų vaizdų kokybę – naudokite mažesnį ekraną, jį patamsinkite, nustatykite paveikslėlio mažesnę rezoliuciją. Jei dirbate su filmuota medžiaga, išjunkite garsą – garsas dažnai yra vienas labiausiai paveikių elementų.
5. Darykite pertraukas. Venkite dirbti su rizikingais vaizdais prieš pat miegą – pavargus ir dėl to prasčiau veikiant psichologiniams savisaugos mechanizmams, tokie vaizdiniai lengviau okupuoja asmeninę erdvę. Ypač po darbo naktimis ar vakarais rizikingas alkoholio vartojimas – trauminiai vaizdiniai patenka į sapnus, pasąmonę pradeda kankinti košmarai.
6. Rūpinkitės savimi. Turėti galimybę nušviesti svarbias visuomenei istorijas apie žmogaus teisių pažeidimus gali būti viliojantis reikalas. Vis dėlto tai neabejotinai turi šalutinį poveikį. Pervargęs, išsekęs, traumuotas ir emocinę higieną apleidęs žurnalistas visuomenei yra mažiau naudingas, blogiau atlieka savo misiją, nei tas, kuriam svarbi asmeninė savijauta ir psichologinė gerovė.

Potrauminio streso sindromas, anot su žurnalistais dirbančių psichologų, gali būti įveiktas patirtį transformuojant į potrauminį augimą. Dažnai tai susiję su dvasinių ieškojimų praktika, egzistencijos prasmės ieškojimu, gyvenimo vertės perkainojimu. Taip pat trauminė patirtis, esant tinkamomis aplinkybėms, gali sustiprinti žurnalisto asmenybę, profesionalumą ar nukreipti jį kita prasminga, net ne žurnalistinio darbo, linkme. Kelias į potrauminį augimą gali būti ilgas – per depresiją, pyktį ir neviltį. Jis taipogi gali vykti ir paraleliai patiriant potrauminio streso sindromą. Vis dėlto tyrėjai pastebi, kad augimą patiria ne visi, o ir potrauminio augimo rezultatas nebūtinai bus pozityvus. Potrauminis augimas – tai ne pasveikimas, ne dalykų atkūrimas į normalią ar pirminę padėtį prieš traumą.

Kokios yra būtinosios sąlygos potrauminiam augimui ir sveikimui? Atsakomybės turėtų imtis redakcijos. Pirma, redakcijose turėtų būti sukurta atmosfera, kurioje patyrę sukrėtimus žurnalistai galėtų jaustis saugūs pasipasakoti, gauti kolegų paramos ir palaikymo. Antra, žurnalistai turėtų būti supažindinti su psichologinių traumų specifika, išmokti įvertinti riziką, sukurti asmenines traumavimo išvengimo strategijas – svarbi žurnalistų edukacija ir žinių apie tai skvarba į redakcijas. Trečia, svarbu, kad redakcijose būtų informacijos apie tai, kur galima ieškoti pagalbos – ir ji būtų prieinama kiekvienam, jei reikia anonimiškai, redakcijos darbuotojui. Ketvirta, derėtų stebėti, ar pakinta trauminius įvykius nušviečiančio žurnalisto elgesys. Traumos požymiai gali būti įvairūs – pavyzdžiui, žurnalistas nuolat atvyksta į darbą neišsimiegojęs, vis grįžta prie trauminio įvykio ir apie jį pradeda kalbėti nesusijusiose situacijose, žurnalistas tampa indiferentišku, savo publikacijose menkina kitų patiriamas traumas tarsi siekdamas save apsaugoti, nesureikšminti trauminio įvykio, arba pradeda paniškai vengti panašaus įvykio nušvietimo. Gali pasireikšti ir tuo, kad žurnalistas nuolat prognozuoja blogus įvykius, jam sunkiai sekasi susikoncentruoti, jis pertekęs energija, hiperaktyvus ar neįprastai piktas. Psichologinei traumai būdinga ir fizinė išraiška – prakaito priepuoliai, galvos svaigimas, pykinimas, nervų trūkčiojimas, aptemimas akyse ir kita.

Redakcijose svarbu žurnalistus informuoti, jog trauminės patirtys dirbant šį darbą yra reali rizika ir nėra vien jų pačių problema. Dėl to ir kelyje įveikiant traumos pasekmes žurnalistas nėra bei neturėtų būti vienišas.

Žurnalistams yra svarbu gebėti įsiklausyti į kalbinamus žmones, vis dėlto lygiai taip pat svarbu įsiklausyti į save, atrasti balansą tarp visuomenės poreikio žinoti, žurnalistinio darbo misijos ir savo asmeninės gerovės.

Cair McMahon, Dart Centro Azijos šalims direktorė, pataria:

• Įvertinkite riziką (ar jaučiuosi labiau pažeidžiamas nei paprastai? Kaip galiu tai įveikti?)
• Išmokite suprasti savo pačių reakciją, analizuokite tai, ką patiriate.
• Apibrėžkite potencialiai traumuojančios užduoties prasmę, tikslą, suvokite, kokią misiją konkrečioje užduotyje atliekate.
• Užsiauginkite savo asmeninį socialinės paramos tinklą.
• Investuokite į savo fizinę ir psichologinę sveikatą.
• „Pasiskiepykite“ – nušviesdami trauminius įvykius, išsiaiškinkite, ko galite tikėtis.
• Turėkite po ranka linksmų istorijų, juokelių ir kitokios lengvos medžiagos.
• Susitelkite tik į tai, kas reikalinga istorijai pranešti.
• Valdykite savo energiją.
• Nepamirškite normaliai kvėpuoti
• Savo sąmonėje susikurkite saugią erdvę, į kurią galite nuklysti ir kuri yra nepaprastai graži ir maloni būti.
• Ugdykite gerą skonį ir humoro jausmą
• Ilsėkitės, atostogaukite.

Straipsnis yra sukurtas remiantis Globalios tiriamosios žurnalistikos  konferencijos medžiaga. Vizitas į minėtą konferenciją ir šis straipsnis  yra projekto „Lietuvai – globali tiriamosios žurnalistikos patirtis“ dalis. Projektas yra  finansuojamas Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo 2009-2014 periodo  Dvišalių Santykių Fondo.