Čia pat asocijuojasi Sokrato mintis – žinau, kad nieko nežinau. Taip ir Media4Change mokymuose buvo siekiama, kad dalyviai savo patirtį vertintų ne kaip absoliučią, o kaip tokią, kurią galima dar gilinti. Didžioji dalis auditorijos buvo žurnalistai iš skirtingų regionų, prisijungė nemažai Vilniaus universiteto žurnalistikos studentų, kurie taip pat nėra abejingi tam, kas vyksta žiniasklaidoje. Žurnalistikos senbuviai dalinosi savo patirtimi bei sėmėsi idėjų ir įkvėpimo iš jaunimo. Auditorija vieningai įvardijo vieną bendrą mokymų tikslą – išeiti iš komforto ir plėsti savo kompetencijas.

Tobulėjimui buvo sudarytos pačios palankiausios sąlygos, kadangi Media4Change mokymų organizatoriai sukvietė profesionaliausius tam tikrų sričių specialistus. Dalyviai išgirdo šių specialistų paskaitas: Jurgitos Poškevičiūtės pristatymą apie Socialiai pažeidžiamas grupes ir žiniasklaidą, Deivido Velko pranešimą – Neapykantos kalba žiniasklaidos lūpomis: kurstymas ar ne?, Aleksandro Dobrynino pristatymą – Kriminalinė justicija pro masinių medijų prizmę: ką mato ekspertai, politikai ir visuomenės nariai? Taip pat išgirdome Margaritos Jankauskaitės pranešimą tema Socialinis lyčių konstravimas. Kaip ir tikėtasi, pranešėjai sulaukė grįžtamojo ryšio – kiekviena iš temų kėlė nemažai probleminių klausimų į kuriuos ir buvo bandyta atsakyti.

Savirefleksija po mokymų atskleidė visų paskaitų Neapykantos kalbos žiniasklaidoje temų aktualumą ir svarbą kasdieniame žurnalisto darbe. Jeigu nekalbėsime apie neigiamus poveikius, žiniasklaida virs karo lauku, kur nebebus įmanoma susikalbėti žmonių kalba. Dauguma dalyvių įvardijo, kad mokymų nauda yra neabejotinai teigiama – ne tik tai, kad teko išeiti iš saugios komforto zonos, bet ir realiai veikti.

Rūta Urbonavičiūtė, Media4change mokymų dalyvė