Tomas Balčiūnas, Dainius Daukša

Nežinomas citatos autorius kažkada sakė, kad žmogaus kilmė staiga pasidaro labai svarbi kitam prasidėjus karui. Jeigu pereisime iš tautinės tapatybės į socialinę plotmę, galime kelti ir tokį klausimą: kada pasidaro svarbi žmogaus praeitis? Kai bendraujame? Kai mokomės? Ar gal kai ieškome darbo? Toks klausimas tampa neišvengiama buvusių nuteistųjų gyvenimo laisvėje dalimi. Buvęs kalinys Andrius (kaip ir kiti nenorėję būti minimi tikruoju vardu) pasakoja, kad „nelabai nori priimti darbdaviai į darbą, kariuomenę“. Antrasis asmuo – Liudvikas – kalba apie tai, kad jam ir kitiems („ypač lygtinai paleistiems“) žmonėms padeda socialiniai namai. Jo pasakojimu, tokiuose namuose pasaulis yra visai kitoks negu kalėjime – kitokios bendravimo („kuris ypač reikalingas išėjus į laisvę“) ir susigyvenimo taisyklės. „Valstybinio darbo aš jau garantuotai dirbti negalėsiu, – pabrėžė jis. – Rimtesnė įmonė vienokiu ar kitokiu būdu vis tiek galiausiai sužinos apie teistumą.“ Trečiasis kalbintas žmogus, Milvydas, teigia, kad žmonių požiūris į buvusius kalėjime priklauso nuo artimumo su kitais. 

Ir ketvirtasis pašnekovas – irgi buvęs nuteistasis Silvijus – pasakoja apie įvairiausias problemas, su kuriomis teko susidurti dėl turimo teistumo: „Reikėjo trišalės sutarties. Reikėjo pristatyti neįgalumo dokumentus ir prieš išeidamas užsiminiau, kad esu teistas ir neseniai grįžau iš kalėjimo. Kai kitą dieną atvežiau dokumentus, man nesudarė sutarties. <…> Man taip pat neleido nutraukti „Tele2“ sutarties ir per septynerius metus susikaupė daugiau nei 1000 eurų skolos. O žinot, kodėl neleido? Nes niekas neturėjo mano paso.“

„mes juk ta pati visuomenės dalis esame, tik nuteisti“

Buvęs nuteistieji išskyrė, kad „jeigu žmogus kalėjime praleido vienerius–dvejus metus, tai jo adaptavimosi procesas laisvėje – priešingai nei kalėjusių penkerius ar dešimt metų – bus gana paprastas“. Ir kad „mes juk ta pati visuomenės dalis esame, tik nuteisti“.

Karilė ir Ieva – dvi merginos, savanoriaujančios nevyriausybinėje organizacijoje „Prirašytos rankos“. Jos dirba su įkalintais asmenimis organizuodamos jiems įvairią veiklą – nuo gyvenimo aprašymo susikūrimo iki finansinio raštingumo paskaitų. Karilė motyvuoja savo pasirinkimą tuo, kad „egzistuojanti sistema – kur žmogus tiesiog apgyvendinamas patalpoje užuot jam suteikus įrankių grįžti į visuomenę – neproduktyvi“. Šiuo metu tiek Karilė, tiek ir Ieva savanoriauja Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje. Karilė pastebi esančiuose paaugliuose daug baimės ir neužtikrintumo, kylančius iš žinių neturėjimo: „Tą baimę savo veiklomis ir bandome sumažinti.“ Ieva išskiria, kad dėl pandemijos prireikė laiko – mėnesio – kad būtų galima užmegzti artimesnius santykius su nuteistaisiais. Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl to, kad vykdavo veikla nuotoliniu – dar ilgiau. 

„Prisiminiau vieną iš veiklos epizodą, kai buvo vienas kitam rašomi kalėdiniai sveikinimai. Skaičiau savo sveikinimą nuo vaikino, kuriam visa organizuojama veikla nerūpėjo, perskaičius tam tikrą juokelį, supratau, kad tai pasakiau anksčiau. Jis tiesiog atsiminė apie mane tam tikrą detalę kaip apie draugą. Ir nors gal kartais atrodo abejingai, bet tai nereiškia, kad ryšio nėra“, – pasakoja Karilė.

Savanorės kalba, kad Kauno tardymo izoliatoriaus Nepilnamečių skyrius kardinaliai skiriasi nuo didžiausių kalėjimų Lietuvoje – Pravieniškių ir Alytaus – vien dėl laisvumo ir dėl kitokios vidinės kultūros. Visgi jos pabrėžia, kad nors ir kalėjimo įstaigos stengiasi užtikrinti bazines poreikius, tačiau problema, kuri yra sprendžiama, vis dar yra milžiniška („per mažas plotas vienam asmeniui, galimybė nusiprausti tik kartą ar du per savaitę, prastas maitinimas ir pan.“).

Ieva pasakoja, kad dirbant su suaugusiais kaliniais dažniausiai jos sulaukia prašymų organizuoti veiklą, kuri būtų praktiška: „Finansinio raštingumo pamokos, gyvenimo aprašymo kūrimas, tikslų išsikėlimas, emocijų – pykčio – atpažinimas.“ Ką ji dar pabrėžia, kad „per bendrą veiklą labai galima greitai pamiršti, jog kaliniai yra dėl ko nors nuteisti“. Kadangi jai teko savanoriauti Naujojoje Meksikoje, Jungtinėse Valstijose, tai Ieva išskyrė, kad „Lietuvoje yra geriau vien dėl to, kad tarp nuteistų nepilnamečių ir pareigūnų yra didesnis tarpusavio pasitikėjimas“.

Socialinė darbuotoja iš Švenčionių Neimantė Miloševskė, dirbanti su buvusiais nuteistaisiais, pasakoja apie prastą buvusių kalinių padėtį grįžus į laisvę: „Jie išėję gauna vienkartinę pašalpą. Turėtų pagal viską gauti per vieną–dvi dienas, tačiau tai užtrunka iki savaitės. Reikėtų, kad procesas vyktų greičiau žinant, jog asmuo greitai išeis iš įkalinimo įstaigos.“ Neimantė baiminasi, kad gali praeiti daug metų, kol žmonių požiūris į buvusiu kalėjime pasikeis ir neslepia, kad neigiamo požiūrio pasitaiko ir tam vyresnio amžiaus darbuotojų. Ji teigiamai vertina Norvegijos kalėjimų sistemą – dienpinigiai, galimybė įgyti profesiją ir išsilavinimą: „Tarkime, yra žmogus, kuris neseniai išėjo iš kalėjimo ir jis sako: „Man reikės vėl pradėti vogti tam, kad grįžčiau, nes ten yra saugiau.“ Ten yra maistas, aprūpinimas, jam jokios pagalbos laisvėje nėra. Nei iš artimųjų, nei iš valstybės.“

Lietuvos socialinių mokslo teisės instituto (LSMTI) vyresnysis mokslo darbuotojas Simonas Nikartas pastebi, kad įkalinimas ne tik neveiksmingas, bet ir dažnai žalinga priemonė nuteistiesiems: „Bausmės vykdyme iškeltas resocializacijos tikslas nėra logiškas ir prieštaringas, kadangi įkalinimas, iš esmės, yra desocializuojantis.“ Dera pastebėti, kad lietuviškos kalėjimų įstaigos pastatytos dar sovietmečiu ir paremtos kolektyvinio įkalinimo principu. Ar tai galimybė kaliniams socializuotis tarpusavyje ir puoselėti socialinius įgūdžius? Verčiau tai terpė plisti kriminalinėms subkultūroms ir kastų sistemai. „Įkalintas žmogus ne tik uždarytas, bet nuolatos jaučiasi nesaugiai“, – teigia Simonas.

Lietuvoje nepagalvojame apie „sedėjimo kalėjime“ pasekmes. Lyg aišku, kad už atliktą nusikaltimą žmogus sumoka savo gyvenimo laiko sąskaita. Vilniaus universiteto, Filosofijos fakulteto, kriminologijos katedros dėstytojai, dr. Jolantai Aleknevičienei, nuteistasis praranda ne tik laiką. Anot jos: „Paminėčiau rečiau akcentuojamus suirusius arba nutrūkusius socialinius ryšius, prarastą socialinį kapitalą ir laiką, išmoktą bejėgiškumą, patiriamą stigmą bei skurdą.“ Ir šios problemos atsiranda įstaigoje, kurios tikslas yra resocializuoti žmones t.y. sugrąžinti juos atgal į visuomenės veikimo parametrus. Atrodytų, kad kalėjimas užprogramuotas išleisti traumuotus žmones. Simonas duoda pavyzdį: „Atsiskyrimas nuo visuomenės daro žalą <…> Kiekvienas gyvenantis karantino situacijoje supratome, kad tai paveikia.“

Kokia išeitis? Kaip galima pagerinti kalėjimų sistemą, kad ji iš tikrųjų atliktų resocializaciją? Žmonės patekę į įkalinimo įstaigas jau patenka su silpnais socialiniais saitas. Kaip teigia J. Aleknevičienė: „Kriminologės I. Kalinauskaitės 2020 m. atliktas žvalgomasis tyrimas – laisvės atėmimo bausme nuteisti asmenys dar prieš patekdami į įkalinimo įstaigas pasižymi žemu socialiniu-ekonominiu statusu, t.y., turi žemesnį išsilavinimą, nepastovius darbus, yra vieniši arba išsiskyrę.“

 Vienas pasiūlymas – perimti skandinavišką įkalinimo modelį.

Skandinavijos šalių kalėjimuose yra bausmės normalizavimo principas. Siekiama, kad nuteistojo gyvenimas kuo mažiau skirtųsi nuo gyvenimo laisvėje. Ir nors kaliniai patenka į saugomą perimetrą, bet yra keli esminiai skirtumai nuo Lietuvos. Vienas iš jų – tai prižiūrėtojų stoka, nes moderniose įstaigose naudojamos pažangios technologijos. Kitas svarbus aspektas, jog net ir būnant įkalinimo įstaigoje stengiamasi išsaugoti žmonių teises ir atsakingumą. Jie turi savo butą, gali patys pasigaminti, turi galimybę vaikščioti po erdves, nes jiems suteiktos kortelės. Siekiama kalinius prižiūrėti ir jiems padėti, o ne kontroliuoti. Kaliniai taip pat gali dirbti, įgyti specialybę, išsilavinimą.

„Jie (kaliniai) nepraranda socialinių įgūdžių, nes už juos nėra viskas padaroma. Tai kaip gyvenimas laisvėje, tik ta erdvė yra sumažinta.“, – teigia S. Nikartas.

Dera paklausti, ar mes kaip visuomenė pasiryžtume pagerinti įkalinimo įstaigų sąlygas mokesčių mokėtojų sąskaita? „Tačiau turime suprasti, kad ir visa to kaštai yra gerokai didesni, pavyzdžiui, Lietuva vienam kaliniui per dieną vidutiniškai išleidžia apie 30 eur., kai Danija – 202 eurai, Suomija – 204 eurai, o Norvegija – 318 eurų“, – teigia J. Aleknevičienė.

Taigi ar lietuviai – politikai ir piliečiai – nori išlaikyti sistemą, kuri skatina pakartotinį nusikalstamumą, ar geriau investuoti į sistemą, kurioje kaliniai antrąkart į kalėjimą jau nebegrįžta (Norvegijos nacionalinis pakartotinių nusikaltimų vidurkis – 20%)?

Šis straipsnis yra „Media4Change“ inicijuotos tarptautinės žurnalistikos laboratorijos dalis. Laboratorija yra projekto „Digital MIL Lab in Youth Work“ dalis. Projektas finansuojamas pagal Europos Sąjungos programą „Erasmus+“.

Projekto straipsnių autoriai su projekto rėmėjais straipsnių temų ir turinio nederina.