Kalbėdama apie savo santykį į protestus, Mariam užsimena, kad anksčiau buvo labai dažna jų dalyvė, tačiau galiausiai nustojo į juos vaikščiojusi.

„Turbūt nusivyliau jais. Atrodo, bandydavome kažką pakeisti, bet nebūdavo jokio pokyčio. Ilgainiui tai labai išsekino ir demotyvavo“, – ankstesnę patirtį prisimena mergina.

Tačiau viskas pasikeitė po vieno protesto, kai į jį Mariam pasiėmė fotoaparatą.

„Pajutau kažkokią galią, savo balsą, kad galiu išreikšti poziciją ir palaikymą per savo nuotraukas. Tai suteikė motyvacijos ir stiprybės būti kartu su kitais, protestuoti.“

Valdžios institucijos neigia naudojančios tokias agresyvias priemones, tačiau kai kurie protestuotojai randa šias kulkas. Net ir Mariam buvo šauta į galvą su tokia kulka, kai ji fotografavo vieną iš protestų, tačiau šalmas apsaugojo nuo didesnių sužalojimų.

Pasak merginos, protestuose turi būti pasiruošęs viskam – niekada nežinai, ar jis bus taikus, ar peraugs į didesnius neramumus.

Fotografė net ir tokiomis akimirkomis bando derinti meną su reportažu. Mariam visada stengiasi būti arti veiksmo, todėl jos nuotraukų centre – žmonės ir jų emocijos, detalės. Tai išskiria ją iš kitų vietinių fotografų, dokumentuojančių šiuos protestus.

Vis dėlto šis pasiryžimas neretai turi ir savo kainą – kažkada vieno protesto metu pareigūnai nutaikė į ją vandens žarną ir ėmė purkšti stipria srove.

„Buvau tiesiog viena su fotoaparatu ir pamačiau, kad į mane, vieną merginą, kuri būna su fotoaparatu rankoje, ima purkšti vandenį. Pasislėpiau už medžio, tačiau jie toliau purškė vandenį. Bandžiau apsaugoti fotoaparatą ir laukiau, kol tai baigsis“, – išgyvenimais dalijasi fotografė.

Tiek Mariam, tiek kitiems fotografams, žurnalistams, vaizdo operatoriams dalyvavimas protestuose yra lygiai toks pats nesaugus kaip įprastiems protesto dalyviams.

2021 metais tiek Sakartvele, tiek pasaulyje kilo pasipiktinimo banga, kai paaiškėjo, kad per protestą prieš „LGBTQ+ Pride“ eitynes buvo sužalotas vaizdo operatorius Alexanderis Lashkarava, kuris nuo patirtų kaukolės kaulų lūžių mirė. Jis buvo užpultas prieš šias eitynes pasisakančių dalyvių.

Remiantis „The Guardian“ straipsniu, vien 2019 metais riaušes malšinantys pareigūnai per protestus sužalojo 40 žurnalistų.

Mariam baimė dėl savo saugumo perauga ir į įprastą jos gyvenimą. Net ir vaikščiodama  miesto gatvėmis, pasak jos, ji nuolatos galvoja apie praeivius, kurie galbūt yra pareigūnai, dalyvavę protestuose ir naudoję smurtą prieš taikius protestuotojus.

„Tu niekada nežinai, ar neprasilenki su jais gatvėje, nes per protestus policininkai dažnai būna su kaukėmis. Nemanau, kad tai yra normalu, kai bijai vaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, savo mieste. Ir apskritai po visų protestų patirčių nebepasitikiu policija. Jeigu jie muša žmones protestuose, kaip jie gali ginti ir mums padėti įprastomis sąlygomis, kai prireikia jų pagalbos?“ – nusivylimo neslėpė mergina.

Spalio 26 dieną vyks Sakartvelo parlamento rinkimai. Mariam tikisi, kad „Sakartvelo svajonės“ partija, esanti valdžioje, pralaimės šiuos rinkimus ir šalis grįš į vakarietišką pusę. Šiuo metu šalis vis labiau dreifuoja ir suka rusijos link.

Priimtas „agentų įstatymas“, kuris yra bene identiškas priimtam rusijoje, siekia, kad visos nepriklausomos nevyriausybinės ir žiniasklaidos organizacijos, gaunančios daugiau kaip 20 proc. savo lėšų iš užsienio, privalo užsiregistruoti kaip „organizacija, veikianti pagal užsienio valstybės interesus“.

Iškart po to imta svarstyti kitą įstatymą, kuris vadinamas rusiško stiliaus įstatymu dėl LGBTQ+ propagandos. Juo neva siekiama riboti tos pačios lyties asmenų santykių ir incesto propagandos švietimo įstaigose bei televizijos laidose rodymą. Šių metų rugsėjo 17 dieną šis įstatymas buvo priimtas. Šalies prezidentė Salome Zurabišvili grąžino įstatymą parlamentui, tačiau jo nevetavo. Spalio 3 dieną jį pasirašė parlamento pirmininkas Šalva Papuašvilis.

Nepaisant tarptautinių organizacijų kritikos, kad taip kėsinamasi į konkrečios grupės žmonių teises ir vis didesnį ribojimą, Š. Papuašvilis teigė, kad šiomis priemonėmis siekiama „stiprinti nepilnamečių ir šeimos vertybių, kurios yra pagrįstos moters ir vyro sąjunga, apsaugos mechanizmus“.

„Žinai tai, kad bet kokiu atveju paimsiu fotoaparatą į rankas ir išeisiu į gatvę, prie parlamento. Nežinau, kaip pasisuks rinkimai, bet nededu daug vilčių. Viliuosi, kad neturėsiu bėgti iš šalies. Jeigu jie („Sakartvelo svajonė“ – aut. past.) laimės rinkimus, nenorėsiu gyventi tokioje šalyje, kurioje negaliu elgtis, jaustis, gyventi taip, kaip noriu, – laisvai.  Atvirai sakant, nenoriu gyventi kaip rusijoje. Tai yra istorinis momentas, kurį, jeigu tik galėsiu, fotografuosiu“, – mūsų pokalbį užbaigia Mariam.

„Nepriklausoma žiniasklaida gali išnykti“

Mariam nėra žurnalistė – ji gyvena iš kito amato, tačiau drąsiai kimba už kameros, norėdama pasauliui parodyti tai, kas iš tiesų vyksta Sakartvele. 

Žurnalistų apsaugos komitetas (The Committee to Protect Journalists (CPJ) – angl.) yra nepriklausoma ne pelno siekianti organizacija, skatinanti spaudos laisvę visame pasaulyje. Ji gina žurnalistų teisę saugiai ir be baimės pranešti naujienas. Šis komitetas cituoja Sakartvelo žurnalistus, kalbančius apie rinkimus ir galimą pavojų jų darbui, šiems praėjus. Tad šiame kontekste tokių žmonių kaip Mariam darbas ypač svarbus. 

Spalio 26 d. Sakartvele vyks parlamento rinkimai, kurie, kaip manoma, yra svarbiausi nuo pat nepriklausomybės atgavimo. Gegužę Sakartvelo parlamentas atmetė prezidentės veto ir priėmė „užsienio agentų įstatymą“, tiesiogiai nukreiptą prieš nuo paramos teikėjų itin priklausomą spaudą. Jei „Sakartvelo svajonė“ laimės parlamento rinkimus, ši partija pažadėjo susidoroti su vadinamąja „kolektyvine“ opozicija, ir daugelis baiminasi, kad ši grėsmė apims ir opozicijai palankią spaudą.

„Mes Sakartvele dar niekada neturėjome tokių svarbių rinkimų. Po 33 nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos metų mes vėl sprendžiame savo kryptį, savo orientaciją – arba vėl būsime rusijos provincija, arba įstosime į Europos Sąjungą (ES) kaip lygiateisė šalis. Ką ši „orientacija“ reiškia žiniasklaidai? Kad turėsime arba rusiško, arba europietiško stiliaus vyriausybę. O mes žinome, ką daro su žurnalistais rusijoje. Buvo nužudyta dešimtys jų. Žurnalistai ten nėra laisvi, jie yra bauginami, verčiami bėgti iš šalies. Žiniasklaidoje mūsų laukia dvi galimos ateities perspektyvos: nepriklausomybė, laisvė dirbti ir augti, tobulėti kaip profesionalams arba būti įbaugintiems, įkalintiems, nužudytiems, priverstiems bėgti ir prašyti prieglobsčio“, – sakė Nino Zuriašvili, nepriklausomos tiriamosios dokumentikos laidos „Studio Monitor“ vadovė. 

Nepriklausomos naujienų svetainės „Netgazeti“ vyriausiasis redaktorius Nestanas Cecchladze tęsė, kad nepriklausomai Sakartvelo žiniasklaidai niekada nebuvo lengva, bet dabar padėtis ypač bloga. 

„Jei 2024 m. priimtas įstatymas dėl „užsienio agentų“, kurį mes vadiname „rusijos įstatymu“, ir įstatymas dėl „šeimos vertybių apsaugos“ [pagal kurį leidžiama skirti baudas žiniasklaidos priemonėms, pripažinus, kad jos „propaguoja“ LGBTQ+ klausimus – aut. pat.] po rinkimų nebus panaikinti, šie įstatymai, kurie prilygsta cenzūros įteisinimui, neleis nepriklausomoms žiniasklaidos priemonėms tęsti savo veiklos Sakartvele, kaip atsitiko rusijoje priėmus panašius įstatymus.

Šių rinkimų rezultatai gali panaikinti mūsų profesiją ir viską, dėl ko dirbome du dešimtmečius kaip žurnalistai ir žiniasklaidos priemonės. Tačiau nemanau, kad taip nutiks, ir tikiu, kad šios šalies piliečiai nepasirinks represijų, žiniasklaidos ir pilietinės visuomenės išnykimo“, – mano jis. 

Žiniasklaidos teisių gynimo koalicijos, kuri propaguoja žiniasklaidos teises, pirmininkė Mamuka Andguladze antrina, kad artėjantys rinkimai yra kritinis momentas spaudos laisvei Sakartvele. 

„Ant kortos pastatytas ne tik mūsų demokratinių procesų vientisumas, bet ir nepriklausomos Sakartvelo žurnalistikos pagrindas. Jau ir taip labai sudėtingoje aplinkoje „rusijos įstatymo“ [„Užsienio agentų“ įstatymo – aut. past.] priėmimas kelia rimtą grėsmę nepriklausomos žiniasklaidos išlikimui. Šiuo įstatymu žiniasklaidos priemonės stigmatizuojamos kaip „organizacijos, siekiančios užsienio jėgos interesų“, iš esmės kaip „užsienio agentai“. Pagal jį joms taikoma invazinė stebėsena ir prievolė teikti valdžios institucijoms bet kokią jų reikalaujamą informaciją, o tai gali kelti grėsmę žiniasklaidos priemonių šaltiniams ir ryšiams, todėl jos nebegalės vykdyti veiklos. Jau nekalbant apie dideles baudas, kaip įtariama, pažeidimus“, – aiškino M. Andguladze. 

Anot jos, Sakartvele žurnalistai patiria žodinius pareigūnų išpuolius ir organizuotas bauginimo kampanijas. Tai sukuria baimės atmosferą, kuri mažina reportažų kokybę, nes žurnalistai mažiau linkę tirti jautrias temas. Internete plinta priekabiavimas ir dezinformacijos kampanijos prieš kritiškai nusiteikusius žurnalistus ir žiniasklaidą. Ilgalaikiai nebaudžiamumo už išpuolius prieš žurnalistus atvejai skatina tolesnį smurtą. Valdančiosios partijos vykdomas nepriklausomos ir kritiškai vertinamos žiniasklaidos boikotas ir rimtos problemos, susijusios su galimybe gauti oficialią informaciją, tebekelia egzistencinę grėsmę. Ekonominis spaudimas yra didelis, daugelis žiniasklaidos priemonių kovoja dėl finansavimo“, – nurodė M. Andguladze. 

Nepaisant visų šių iššūkių, ankstesnė patirtis, kai žiniasklaida aktyviai nušvietė masinius protestus prieš „rusijos įstatymą“ ir prisidėjo prie visuomenės sąmoningumo didinimo, anot jos, vis dėlto teikia vilties.

„Labai tikiu mūsų nepriklausoma žiniasklaida ir esu įsitikinusi, kad ji pajėgi apginti savo teises ir istorinį Sakartvelo žmonių pasirinkimą“, – viliasi ji. 

Žurnalistų teisę saugiai pranešti naujienas ginanti organizacija: svarbu pasirengti 

CPJ nurodo, kad protestai ir kiti žmonių susibūrimai yra dinamiškos situacijos, kurios greitai gali tapti pavojingos ar smurtinės, todėl svarbu, kad žurnalistai suprastų protestų aplinką, kurioje jie rengia reportažus, ir būtų pasirengę galimiems pavojams, su kuriais jiems gali tekti susidurti. 

Komitetas perspėja, kad aprašant protestus ir pilietinius neramumus gali būti stebimi, suimami ir tikslingai puolami. „Žurnalistai, norėdami sumažinti galimą riziką, turėtų iš anksto pasirengti komunikacijos planus, įrangą ir transportą, kad galėtų kuo labiau sumažinti galimą riziką. Jie turėtų ištirti dalyvaujančias grupes ir tinkamai suplanuoti situacijas, kuriose gali būti panaudotos ašarinės dujos, smurtas ar areštai. Žurnalistai, kurie į minią nešasi skaitmeninius įrenginius, turėtų būti pasirengę, kad jie gali būti sudaužyti, pavogti arba konfiskuoti“, – perspėja komitetas. 

CPJ parengė rekomendacijas, kurios padės žurnalistams numatyti ir suplanuoti kai kuriuos pavojus, susijusius su protestų, pilietinių neramumų ir kitų nenuspėjamų minių nušvietimu.

Anot CPJ, žurnalistai turėtų atlikti rizikos vertinimą, kad nustatytų galimas grėsmes, ir prieš leisdamiesi į protestą susidaryti veikimo planą. Tai aktualu ir tokiems žmonėms kaip Mariam. 

Reportažus iš vietų, kuriose vyksta smurto protrūkiai, gali būti pavojinga rengti – kasmet daug žiniasklaidos atstovų nukenčia nušviesdami tokius įvykius. Siekdami sumažinti riziką, žiniasklaidos atstovai turėtų atsižvelgti į parengtus saugos patarimus, tarp kurių nurodoma, kad reikėtų apgalvoti savo paties pasirengimą dirbti, įvertinti aplinką, kurioje bus rengiamas reportažas, kaip iš jos saugiai pasišalinti, nuspėti protesto dalyvių nusiteikimą ir veiksmus, apgalvoti, kiek nesaugi gali būti pasiimta kartu įranga, ir kt. 

CPJ parengti saugos patarimai:
 

Užduočių planavimas

• Reikėtų išsiaiškinti, kas dalyvaus ir koks gali būti jų požiūris į žiniasklaidą (pvz., ekstremistų grupės, kontrprotestuotojai, riaušių policija).
• Ištirti ir suprasti vietovės išdėstymą, nuspėti tikėtinus konfliktų židinius ir nusimatyti pagrindinius evakuacijos kelius.
• Apgalvoti, ką reikėtų daryti ir kur eiti kritiniu atveju.
• Darbas sutemus yra rizikingesnis, todėl, jei įmanoma, jo reikėtų vengti.
• Jei liekama nakvoti, geriau rinktis objektą, esantį saugiu atstumu nuo galimų smurto židinių.
• Nustatyti ir užsirašyti artimiausio medicininės pagalbos punkto vietą.

Žiniasklaidos atstovų pasirengimas užduočiai 

• Apsvarstyti, ar dėl asmens profilio, lyties, etninės priklausomybės ar seksualinės orientacijos galima tapti potencialiu priešiškai nusiteikusių veikėjų taikiniu.
• Asmenys, pranešantys apie įvykius vietoje, turėtų būti pakankamai fiziškai pasirengę, kad galėtų greitai reaguoti į kylančius pavojus ir greitai judėti.
• Visada stenkitės dirbti su kolega ir susitarkite dėl avarinio susitikimo vietos.

Komunikacija 

• Nustatyti reguliaraus pasitikrinimo, ar viskas gerai, procedūrą su savo biuru, šeima ar draugais.
• Nusistatyti skubios pagalbos protokolus sužeidimo ar sulaikymo atveju, įskaitant informaciją apie tai, kam skambinti dėl pagalbos (pvz., advokatui).
• Apsvarstyti, ar reikia „užnugario stebėtojo“, kuris padėtų žiniasklaidos atstovui žinoti, kas vyksta aplink jį, ir bet kokias kylančias grėsmes.

Apranga ir įranga

• Reikėtų rinktis aprangą ir avalynę, kurie leistų laisvai judėti. 
• Reikėtų vengti daiktų, kuriuos galima sugriebti, pavyzdžiui, grandinėlių, šalikų, virvelių, taip pat degių medžiagų, pavyzdžiui, nailono.
• Kai numatomas galimas smurtas, reikėtų apsvarstyti galimybę naudoti apsauginius akinius / akinius, respiratorius ir šalmus. Taip pat reikėtų apsvarstyti apsauginių liemenių galimybę, jei kyla pavojus, kad gali būti šaudoma. 
• Svarbu įsitikinti, kad žurnalisto mobiliojo telefono baterija yra visiškai įkrauta, ir jis turi nešiojamąjį įkroviklį.
• Reikėtų apsvarstyti, kokių atsargų, pavyzdžiui, geriamojo vandens, energinių batonėlių ir pirmosios pagalbos rinkinio, pasiimti.
• Visada geriau turėti kuo mažiau vertingų daiktų.

Transportas

• Visas keliones reikėtų planuoti iš anksto ir būti pasirengus laikytis lankstaus maršruto. Atkreipti dėmesį, kad dėl kelių uždarymo ir blokadų kelionė gali sutrikti per trumpą laiką.
• Visada svarbu statyti automobilį saugioje vietoje ir priešinga evakuacijos krypčiai kryptimi arba pasirūpinti alternatyvia garantuota ir saugia transporto priemone.
• Transporto priemonėse nepalikti jokios įrangos. Sutemus padidėja nusikalstamų veiksmų rizika.

Padėties nustatymas

• Svarbu rasti tašką, kuris gali užtikrinti didesnį saugumą (pvz., balkonas ar stogas).
• Būti netoli tvirtos užuovėjos, pavyzdžiui, pastato ar statinio su stogu, tačiau laikytis saugaus atstumo nuo stiklinių pastatų.
• Susiplanuoti kelis evakuacijos maršrutus, jei aplinkybės taptų nepalankios. 
• Turėti strategiją, kai dirbama minioje arba arti jos, ir žinoti visus galimus evakuacijos kelius. Stengtis laikytis minios išorėje ir vengti jos vidurio, iš kur sunkiau pabėgti.

Informuotumas

• Filmuojant visada elgtis apdairiai, ypač prie ekstremistų, saugumo pajėgų, jautrių valstybinių objektų, infrastruktūros ir pan.
• Išlikti budriems dėl plėšikavimų ir padegimų keliamų pavojų, pavyzdžiui, krintančių nuolaužų, dūžtančio stiklo ir ugnies.
• Prieš įeinant į bet kokią minią, svarbu laikytis nuošaliai ir įvertinti protestuotojų nuotaikas žiniasklaidos atžvilgiu.
• Atkreipti dėmesį į susirėmimų grėsmę, ypač jei ir kai panaudojamos ašarinės dujos.
• Nuolat stebėti valdžios institucijų nuotaiką ir elgesį. Tokie vizualūs ženklai kaip policijos atvykimas su riaušių malšinimo įranga, skydų sienos yra potencialūs indikatoriai, kad galima tikėtis agresijos. Pastebėjus tokias „raudonas vėliavėles“, reikia trauktis į saugią vietą.

Situacijose, kai gali būti panaudotos ašarinės dujos:

• dėvėti asmens apsaugos priemones: kaukę nuo ašarinių dujų, akių apsaugą ir šalmą.
• Nepatartina naudoti kontaktinių lęšių.
• Geriau nenaudoti makiažo ar drėkinamojo kremo, ypač jei jie yra aliejinio pagrindo.
• Asmenys, sergantys astma ar turintys kvėpavimo takų problemų, turėtų vengti vietų, kuriose naudojamos ašarinės dujos.
• Atkreipti dėmesį į orientyrus (pvz., ženklų stulpus, bortelius, turėklus), kurie gali padėti išvykti iš vietovės.
• Jei vis dėlto žiniasklaidos atstovus paveikė ašarinės dujos, jokiu būdu nereikėtų trinti akių ar veido. Reikėtų nusiprausti šaltu vandeniu, kad dujos būtų nuplautos nuo odos. Drabužius gali tekti skalbti kelis kartus arba tiesiog išmesti. 

Agresijos įveikimas:

• svarbu skaityti kūno kalbą.
• Palaikyti akių kontaktą su agresoriumi, naudoti atvirus rankų gestus ir kalbėti raminamai.
• Laikytis ištiestos rankos atstumu nuo grėsmę keliančio asmens. Atsitraukti, o jei kas nors sugriebia, tvirtai atsitraukti be agresijos. Jei atsiduriama kampe ir gresia pavojus, šaukti. 
• Jei situacija paaštrėja, svarbu laikyti laisvą ranką ir taip apsaugoti galvą bei judėti trumpais, apgalvotais žingsniais, kad nenukristumėte. Būnant komandoje, geriau susikibti rankomis. 
• Svarbu būti atidiems situacijai ir savo saugumui. Nors kartais agresijos dokumentavimas gali būti vertas dėmesio, agresyvių asmenų fotografavimas gali paaštrinti situaciją.

Skaitmeninis saugumas

Žurnalistų įrenginiams gali kilti pavojus, kad jie gali būti sudaužyti, pavogti ar konfiskuoti, kai dirbama panašiomis situacijomis. Kad būtų sumažinta rizika, reikėtų: 

• prieš išvykstant į komandiruotę sukurti atsarginę įrenginių kopiją. Tai apima ir mobiliojo įrenginio turinio atsarginę kopiją. 
• Žinoti, kokie duomenys yra įrenginiuose ir kur jie saugomi. Pašalinti duomenis, kurių nevalia pasiekti kitiems asmenims. Tai gali būti su darbu susiję dokumentai arba šeimos nuotraukos. 
• Peržiūrėti, koks turinys saugomas pranešimų programėlėse, ir ištrinti viską, ko nenorima, kad kiti skaitytų, įskaitant žinutes, dokumentus ir nuotraukas. Reikėtų apsvarstyti galimybę naudoti galutinai užšifruotas žinučių siuntimo programėles, pavyzdžiui, „Signal“ arba „WhatsApp“. Šiuo metu geriausia naudojimosi šiomis programėlėmis praktika apima dviejų veiksnių autentifikavimo nustatymą ir galimybę išnykti žinutėms. Tai galima padaryti programėlių nustatymų skyriuje.
• Peržiūrėti savo kontaktų sąrašą ir ištrinti kontaktus, kurie gali būti jautrūs. Kontaktai saugomi debesies paskyroje, susietoje su el. paštu, naudotu telefonui nustatyti, taip pat telefone ir SIM kortelėje esančiose programėlėse.
• Atsijungti ir ištrinti visas programėles ir paslaugas, kurių neprireiks rengiant reportažą. Taip geriau apsaugoti savo paskyras nuo prieigos prie jų, jei kas nors gautų prieigą prie žurnalisto prietaiso.
• Apsvarstyti, kaip geriausiai užrakinti ir atrakinti telefoną. Biometriniai duomenys palengvina telefono atrakinimą reportažo rengimo metu. Tačiau taip pat gali būti lengviau atrakinti ir kitiems, pavyzdžiui, jėga laikant nykštį ant telefono. Jei nerimaujama, kad kiti asmenys gali gauti prieigą prie prietaiso, geriausias pasirinkimas gali būti ilgo PIN kodo įvedimas.
• Būnant vietoje ir rengiant reportažus apie pilietinius neramumus, pravartu reguliariai daryti atsargines kopijas debesyje, naudojant pranešimų siuntimo programas ar el. paštą, arba išoriniame įrenginyje, pavyzdžiui, HD kortelėje. Taip galima išvengti duomenų praradimo, jei įrenginiai būtų sunaikinti arba paimti.
• Jei transliuojama gyvai, reikia žinoti, kad žurnalisto buvimo vieta realiuoju laiku transliuojama internetu, todėl jis gali būti pažeidžiamas. 
• Sudaryti planą, kaip susisiekti su kitais asmenimis, jei nutrūktų ryšys ir būtų prarastas telefono ir interneto ryšys.

Šis darbas parengtas įgyvendinant du projektus: Medijų rėmimo fondo finansuojamo „Bendros jungtys: pasitikėjimo ir dialogo platforma“ ir PERSPECTIVES.

PERSPECTIVES – naujos nepriklausomos, konstruktyvios ir daugiaperspektyvės žurnalistikos ženklas. 

Projektas yra įgyvendinamas tarptautinio redakcinio tinklo iš Vidurio Rytų Europos ir iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išreikštos nuomonės ir pažiūros yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi finansuojančių institucijų nuomonę. Nė viena jų nėra atsakingos.