Pokalbis su Rasma Pažemeckaite – antroji Media4Change pokalbių ciklo apie stereotipus, nuostatas ir romų vaizdavimo žiniasklaidoje problematiką dalis. Diskusijoje dalyvauja ir Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotoja Vita Kontvainė. 

Pirmąją dalį su Vita Kontvaine skaitykite čia.

Trečią dalį su Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos atstove Aliona Gaidarovič rasite čia.

Media4Change: Stebėdami žiniasklaidą, matome, jog labai didelėje dalyje publikacijų romai vaizduojami neigiamame kontekste. Nuostatų tyrimuose taip pat ryški tendencija, kad romai – nepalankiausiai vertinama visuomenės grupė. Ar tenka susidurti su šiomis nuostatomis gyvenime?

Rasma: Romams be galo sunku nutiesti bendradarbystės tiltus. Jie labai daug kur stigmatizuojami. Nebeturiu daugiau idėjų, aš išsekau. Kiekvieną dieną tu kovoji. Pavyzdžiui, kai savo vaiko ugdymo įstaigos darbuotojai pasakiau apie vaiko turimą raidos sutrikimą, ji pasakė: „Ai, tai čia jūs kaip ir visi romai?“. Paprašiau, kad ji paaiškintų, tai sako, kad romai specialiai priverčia vaikus apsimesti kvailais. Aš bandau bendradarbiauti, sakau, nepulkime vienas kito. Mums reikia išmokti tiesti bendradarbystės tiltus, šviesti, pradėti nuo mokyklų. 

Aš jau nieko nebebijau, galiu drąsiai pasakyti, jog esu romė ir auginu vaiką, turintį raidos sutrikimų. Man negėda. Anksčiau man buvo gėda, kad aš esu romė. Dabar aš didžiuojuosi tuo, kas aš esu, nes dėka visų, kurie mane palaikė, aš užaugau. O iš kitų neišplėšime nusistatymo. 

Reikia rodyti ne tai, kad „aš esu romė, jūs būkite geri, manęs nelieskite, nes aš pažeidžiama“. Ne. Reikia rodyti, kad mes mokame bendrauti, kad kažką sugebame, nepabrėžiant kilmės, nepasitelkiant gitarų, aukso, nors tai taip pat yra romų kultūros dalis. 

Ypatingai mokyklose, kuriose lankosi romai, turėtų būti kuriamos akcijos mainų pagrindu, kurių metu bendradarbiautų lietuviai ir romai, pavyzdžiui, išmokant romą gaminti lietinius blynus, nes tai moka beveik visi lietuviai. O romas išmokytų pagaminti Savijako. Kad kultūrų mainai kažkokie vyktų. Nes pavyzdžiui, yra buvusi situacija: skambinu į vieną mokyklą ir sakau: „Laba diena, aš turiu dvynukes ir norėčiau, kad jos lankytų jūsų mokyklą“. Man direktorė sako: ,,Oi, kaip faina, dvynukės! Bet žinokite, mamyte, mūsų mokykloje daug „čigoniukų“ eina, o ar jūs nieko prieš, jei keli „čigoniukai“ eis pas jus į klasę?“. Iš karto aiškinau, kad tai man yra diskriminacija ir kodėl jūs vaikus stigmatizuojate, kuris romas ir kuris ne. Buvo keista tai išgirsti iš išsilavinusios moters, pedagogės. Sakau, neturėtumėte vadinti „čigonais“ ir pati prisistačiau, jog esu romė ir mano dvynukės, taip pat romės, ateis į mokyklą. Pasisiūliau ateiti papasakoti apie patyčias, apie romų patirtis, kaip būtų galima tai spręsti. Į šį pasiūlymą buvo pažiūrėta nerimtai.

Vita: Ar yra tam tikras slenkstis, kad ne visi romai nori kalbėti viešai?

Rasma: Kalbėti romai bijo. Iš pradžių ir aš nemokėjau lietuviškai kalbėti be akcento, rašyti nemokėjau, bet daug į tai investavau, kad tai pasiekčiau. Šią dieną aš arba Ištvanas Kvik dar galime prabilti, išmanome įstatymus, o visi kiti romai bijo ir jie tai laiko norma. Jie mano, kad tokia jų situacija ir stigma jų atžvilgiu nepasikeis. Vilniaus romai bijo kalbėti, nors jų vaikai patiria situacijas, kai juos primuša ar mergaitėms nukerpa kasas. Bet tėvai nesikreipia į vaikų teises. Taip, jie bijo, nekalba.

Vita: Tu tarsi mini, kad kalbėjimas su akcentu, netaisyklingas kalbėjimas irgi yra slenkstis viešai kalbėti? 

Rasma: Taip, taip yra. Teisės nežinojimas taip pat kuria slenkstį. Pavyzdžiui, trims bandomosioms dienoms mergaitė įsidarbino kebabinėje ir kolegės paklausė, kodėl ji taip keistai šneka, ar ji ne lietuvė? Ir kai mergaitė pasakė, kad yra romė, kolegės paskambino kebabinės savininkui ir gavosi taip, kad jai nesumokėjo už tas tris dienas, nors ji sunkiai dirbo 14 valandų. Kolegės šaipėsi, neišleisdavo; jei pro langą matydavosi pro šalį einantys romai, tyčiodavosi – na, darė psichologinį spaudimą. 

Taip pat bijo, nes nėra turtingas lietuvių žodynas. Tai svarbu, kai kalbi viešai. Aš nesakau, kad aš šneku diplomatiškai – aš ūkiška ir sakau tai, ką galvoju. Bet tam reikėjo daug drąsos, per save lipti. Ir buvo atvejų, kai kažką ne taip pasakydavau ir verkdavau, bet po to pagalvodavau „ai, atsiras tolerantiškų žmonių, kurie mane supras“. Bet kiek romų galėtų atsistoti ir tai pasakyti? Nemanau, kad būtų daug. Šiandien kalbantys esame tik du. 

Žiūrint į kitus judėjimus pasaulyje, žmonės kovoja dėl vietos po saule. O mus čia vadina kaip nori. Iš dalies mes ir patys daug ką leidžiame. Tai reikia kovoti. O jei iš 2000 kovoja tik du, tai blogai.

Media4Change: Kaip jūs manote, kas paskatintų daugiau žmonių išeiti kalbėti? Ko trūksta? 

Rasma: Integracija, tik integracija. Turi būti ir sėkmės istorijos. Labai daug kalbama apie romų kultūrą, muziką, tradicijas ir t.t., bet kodėl nekalbama apie mūsų šventes, kokios jos būna. Apie vaikus romus daug ko nežino net pedagogai – manęs, pavyzdžiui, klausia: „romai iš kur kilę? Iš Rumunijos?“. Sakau, „na ne, iš Indijos“. Ir kai manęs paklausia: „o tai kur jūsų šalis?“, didžiuojuosi būdama rome. Nes kol pasaulis kariavo, mes nepraliejome kraujo, todėl ir neturime savo šalies. Visame pasaulyje, kiekvienoje šalyje mūsų yra po mažą trupinėlį – visur mes mažuma. 

Ne tradicijoje esmė, o žmogiškume. Per tokius dalykus ir turėtume eiti, nestigmatizuojant ir nepabrėžiant kilmės. Yra patiekalų, kurių net patys romai nežino, nes jie iš labai seniai atėję. Kadangi mano mamai 70, tai ji dar daro tokį romišką, tikrą maistą. Ji pasakoja, kaip visa tai atėjo iš po karo, kaip tie patiekalai gaminami ir man tai yra gražu. Labai reikia kalbėti apie istoriją. Žmonės nepažįsta mūsų. Aš dabar drįstu kalbėti apie save, nes aš žinau, kokia buvo mano protėvių praeitis. 

Yra romų, ant kurių aš pati pykstu, klausiu „kaip jūs galite leisti, kad jus vadintų „čigonais“?“. Jie sako: „ai, taigi čia nuo ruso laiko atėjo, čia normalu“. Man tai nenormalu. Mano vaikai auga. Tai vat patys romai kai kur dar nesutaria. Reikia šviesti ir lietuvius, ir romus. 

Media4Change: Žiniasklaidoje sąvoka „čigonas“ girdima dažnai – net pusėje darbų apie romus 2020 metais. Ar romų bendruomenei priimtina sąvoka „čigonas“? Kodėl? Ko reikėtų, kad tai pasikeistų?

Rasma: „Čigonas“ man yra Hitlerio žodis. Dažniausiai „čigonais“ leidžia vadintis tie žmonės, kurie yra vyresnio amžiaus, kurie gimė SSRS laikotarpiu, arba turintys itin menką išsilavinimą. Kaip jūs sakote, žurnalistai naudoja šį žodį net 50 proc. straipsnių. Esu pati ne kartą ginčijusis su žurnalistais. Juk jei lietuvis kažką padaro, niekas nepabrėžia, kad lietuvis pavogė. O čia pasako „Čigonas važiavo girtas ir dar turi n baudų už greičio viršijimą“. Tai čia yra labai pikta man. 

Vita: Vyresnei kartai ,,romai“ gali pasirodyti ne visai savas terminas, dažnai reikia pagalvoti, prieš sakant. Aš pritarčiau, kad jaunesni vaikai tikrai nenori būti vadinami „čigonais“, bet mes Etninių tyrimų institute irgi esame darę romų apklausą, kurioje klausėme, kurį terminą norėtų naudoti. Tai ten ir pasiskirstė taip, kad jaunesni rinkosi „romus“, nors nebuvo aiškios daugumos. Dar buvo romų lyderis Josifas Tyčina, kuris teigė, jog nesvarbu, kaip vadinate, svarbu nesityčioti – kad kontekstas svarbu. 

Rasma: Aš tai drįsčiau paprieštarauti. 

Vita: Taip, aš manau, kad tas keičiasi, ateinant naujai lyderių kartai. Dar kalbant apie terminus, gimimo liudijime galima nurodyti tautybę. Bet „romas“ negalima pasirinkti, galima nurodyti tik „čigonas“. Kadangi ten galima nenurodyti, man atrodo, dauguma romų renkasi nenurodyti.

Rasma: Mano mama pati sako: „tegu ant senatvės man pakeičia pasą. Aš noriu būti romė“. Nuėjome pabandyti, bet, pasirodo, negali būti romas, nes Lietuvoje pagal kalbininkus nėra patvirtintas toks žodis. Norėdama dalyvauti romų projektuose Vokietijoje, sužinojau, kad to padaryti negaliu, nes kas mano pase? Lietuvė. O aš noriu būti romė. Ir niekaip negaliu. 

Vita: Čia įdomi tema, nes Lietuvoje nėra nei vieno dokumento, integracijos programos, kuri būtų „čigonams“. Bet „romo“ termino vis vien nėra tautybę renkantis, neįteisintas jis. Dabar bus įdomu, nes neseniai buvo kreiptasi dėl gyventojų surašymo ir dalykai pasikeitė: gali pasirinkti „romas“, ne tik „čigonas“. Bet gimimo liudijime niekas nepasikeitė. Gaunasi kurioziška situacija, kad tu Lietuvoje negali būti romas – gali būti „čigonas“ arba nieko nenurodyti.