Ir nors įspūdžiui sustiprinti pasitelktos tiek sensacingos antraštės, tiek peilių geležčių iliustracijos, tai tebuvo standartinis atvejis, demonstruojantis, kaip daugiau nei dešimtmetį Lietuvos žurnalistai vis dar pasitelkia psichikos sveikatos būseną kaip kritinio pavojaus elementą ir sąmoningai ar ne visuomenės interesu dangsto jos pačios finansinį interesą. Kviečiame susipažinti, kaip į įvykio atomazgą šį kartą reagavo Lietuvos žiniasklaidos priemonės.

Į finansinį interesą, analizuodamas psichikos sutrikimų turinčių žmonių įvaizdžius, atkreipė dėmesį dar žiniasklaidos tyrėjas G. Gerbneris: „Itin pardavimų skaičių didina aprašomas pamišimo atvejis ar kokia nenuspėjama, netikėta, kruvina žmogžudystė“.

Čia pat pabrėždamas, kad tokių elementų vartojimas daro žalingą poveikį visuomenės suvokimui. Kai respondentų buvo prašoma apibūdinti žmones, kurie turi psichikos sveikatos sutrikimų, dažniausiai pavartoti žodžiai: masiniai žmogžudžiai, teroristai, samdomi žudikai, būsimi aukščiausių pareigūnų žudikai.

2006 metų Eurobarometro tyrimo duomenimis, Lietuvos gyventojai išsiskiria iš kitų Europos šalių kaip labiausiai bijantys psichikos sveikatos problemų turinčių asmenų: net 68 procentai lietuvių mano, kad psichikos ligomis sergantys asmenys yra pavojingi. Tuo tarpu statistika rodo, kad tokie žmonės Lietuvoje įvykdė tik 4 procentus visų nusikaltimų ir mažiau nei 1 procentą visų smurtinių nusikaltimų. Jie žymiai dažniau patys būna nusikaltimų aukomis.

Žinant, kad kas ketvirtas žmogus bent kartą gyvenime turi psichikos sveikatos problemų, galime tik įsivaizduoti, kokiai didelei daliai žmonių tai turi įtakos. Jie 2020 metų Etninių tyrimų instituto užsakymu atlikto visuomenės nuostatų tyrimo duomenis, išlieka trečioje vietoje tarp labiausiai nepageidaujamų grupių kaimynystėje ir pirmoje vietoje tarp nepageidaujamų kolegų.

„Pavojingas“, „ginkluotas virtuviniu peiliu“ – vieni dažniausių šį sekmadienį iš psichiatrijos ligoninės pabėgusį asmenį įvardijančių epitetų, liudijantys, kiek giliai sąmonėje vis dar yra įsitvirtinęs mitas apie psichikos sveikatos sutrikimų turinčius asmenis ir jų pavojingumą.

Netruko paaiškėti, kad nuo policijos šis asmuo nei bėgo, nei jai priešinosi ar bandė panaudoti peilį. Negana to, ieškomas asmuo iki šiol neturėjo jokios smurtinės patirties. Vienintelis pagrindas jį laikyti pavojingu yra tai, jog turėjo priemonių, kurias galima naudoti kaip ginklus.

Kokia buvo žurnalistų reakcija į naujai atskleistus faktus?

Tv3.lt portalas straipsnio antraštes keitė kelis kartus, tačiau liko prie varianto, kuriame pasitelkiamas pašaipus tonas ir stereotipų skatinimas: „Naujos detalės po psichikos ligonio gaudynių: į prekybos centrą „Maxima“ atėjo su pižama“, tačiau perskaičius informaciją galima sužinoti, jog jokių gaudynių nevyko, ligonis, apie kurio buvimo vietą buvo pranešta, pareigūnams nesipriešino. 

Keturiuose kituose (Lrt.lt, tv3.lt, 15min.lt ir Kas vyksta Kaune) nurodoma, jog niekas nenukentėjo, tačiau remiantis kitais minėtais straipsniais aišku, jog grėsmės nukentėti greičiausiai ir nebuvo. 

Visi naujienų portalai pabėgusį ligonį nurodė kaip pavojingą, tačiau tik trijuose (Alfa.lt, Lrytas.lt ir Delfi) informacija buvo atnaujinta prieš tai minėtomis atomazgos detalėmis. Nepaisant pateiktos atnaujintos informacijos, liudijančios apie ramią ligonio reakciją į pareigūnus, žalingos, visuomenę klaidinančios antraštės, liko.

G. Gerbneris tokį psichikos ligos vaizdavimo reiškinį vadina priverstine dezinformacija. Anot jo, psichikos ligos vaizdavimas išugdė vieną iš labiausiai visuomenei žalos darančių įvaizdžių. Kol psichikos sveikatos sutrikimų turinčių asmenų vaizdavimas nesikeis netgi geriausios ir sėkmingiausios kampanijos nesumažins stigmos ir psichikos ligos baimės.

Kas painioja žmonių nuomonę?

Pastebima koreliacija tarp to, kaip grupė yra vaizduojama žiniasklaidoje ir kokios nuostatos visuomenėje sklando jos atžvilgiu. 

„Žurnalistų darbo dėka socialinės realybės faktai ar interpretacijos tampa visuotiniu žinojimu, o žinojimas − savaime suprantama tikrove. Grupių, kurių atžvilgiu yra didžiausia socialinė distancija, įvaizdis yra socialinio konstravimo rezultatas, kuris nėra paaiškinamas vien šių žmonių grupės charakteristika“, – sakė „Media4Change“ vadovė Neringa Jurčiukonytė.

Psichikos sveikatos ekspertai ne kartą akcentavo, kad prie mitų griovimo ir destigmatizacijos proceso žiniasklaidos priemonės gali prisidėti vengiant kraštutinumu paremtų įvaizdžių, ir didindamos šių žmonių matomumą Lietuvos žiniasklaidoje.

Vis tik 2019 metų „Media4Change“ žiniasklaidos monitoringo rezultatai rodo, kad mažiau nei 3 proc. visų žiniasklaidos darbų psichikos sveikatos tema, kaip šaltinį įtraukia ir pačius psichikos sveikatos paslaugų vartotojus. Gruodžio mėnesį buvo pakalbinti tik trys žmonės, turintys psichikos sutrikimų, nors publikacijų psichikos sveikatos tema parengta – 121.

Tokias tendencijas Lietuvos žiniasklaidos priemones stebintys „Media4Change“ analitikai fiksuoja ne pirmą kartą. Ir nors 2020-aisiais fiksuotas ryškus situacijos pagerėjimas (dvigubai daugiau darbų psichikos sveikatos tema, kurie kaip šaltinį įtraukia ir pačius psichikos sveikatos paslaugų vartotojus) – situacija iš esmės nesikeičia. Žiniasklaidos reakcijos vis dar atkartoja kriminologams jau seniai žinomą „moralinės panikos“ kėlimą su visomis jos neigiamomis pasekmėmis tiek psichikos sutrikimų turintiems asmenims, tiek visai visuomenei.