Pokalbis su A. Gaidarovič – paskutinioji Media4Change pokalbių ciklo apie stereotipus, nuostatas ir romų vaizdavimo žiniasklaidoje problematiką dalis. 

Pirmą dalį su Vita Kontvaine skaitykite čia. 

Antrą dalį su Rasma Pažemeckaite skaitykite čia.

– Ką tiria Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos Viešosios informacijos stebėsenos ir ekspertizės skyrius?

– Viešosios informacijos stebėsenos skyrius stebi ir atlieka viešosios informacijos monitoringą, t.y., naujienų portalų, Facebook paskyrų, reklamų, plakatų. Kadangi atliekame ombudsmeninės institucijos funkcijas, pirmiausiai mūsų interesas yra apginti žmogų. Jeigu mes pamatome kokią nors informaciją, kuri yra diskriminacinio pobūdžio, arba hate-speech komentarus, pradžioje kreipiamės į portalo valdytoją, pranešame, kad jų platformoje yra saugomas komentaras, prieštaraujantis Visuomenės informavimo įstatymui, ir prašome tokį komentarą pašalinti. Daugmaž per valandą tokie komentarai yra pašalinami. 

Kalbant apie Facebook, jei ten pamatome informaciją, kuri nėra teisėta, tai pranešame Facebook. Facebook sureaguoja per ne daugiau kaip tris valandas, dažniausiai apie valandą-pusantros. 

– Kiek per stebėjimo laikotarpį esate susidūrę su neigiama romų tautinės bendrijos reprezentacija – tiek komentarais, tiek kitomis publikacijomis?

– Viena publikacijų, kuri įstrigusi atmintyje: „Bemiegė naktis Vilniuje: sustabdyta neblaivi mergina ir du romai, bėgantys nuo policijos“. Mes tą savo sprendime ir pažymėjome: kažkodėl nėra nurodoma merginos kilmė, tautybė ar amžius, bet kartu pabrėžiame romus, tarsi jie bėgo nuo policijos, nors iš tikrųjų pasirodė, jog nebuvo jokio bėgimo.

Tokius dalykus matome, taip pat ir komentarus. Romų bendruomenės narys atidarė restoraną, ir pasipylė atitinkami komentarai. Iš karto sureagavome, pastebėjome komentarus ir pranešėme portalui, o portalas komentarus pašalino gana greitai. 

Portalai yra suinteresuoti tokią informaciją greičiau pašalinti. Jei juridinis asmuo, žinodamas, kad jo valdomose platybėse saugoma informacija kursto neapykantą tam tikros bendruomenės atžvilgiu, jos nepašalintų, tada būtų galima kreiptis į policiją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir atitinkamai portalo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Drąsiai galėčiau sakyti, kad neatsimenu tokių atvejų, jog informacija nebūtų pašalinta.

– Kaip jūs traktuojate neapykantos kalbą? Koks turinys priskiriamas prie išimtino, tiek komentarų, tiek publikacijų atveju?

– Visų pirma yra Konstitucija, 25 str. 4 dalis, aiškiai nurodanti, kad saviraiškos laisvė nėra ir negali būti suderinama su neapykantos kurstymu jokiu pagrindu. Taip pat yra begalė teismų praktikos. Negalėčiau pasakyti, kad yra daug pozityvios nacionalinių teismų praktikos, kur būtų traukiami asmenys už neapykantos kalbos skleidimą ar kurstymą, deja, ne. Bet gausi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, tai žinios ateina iš ten.

Trumpai tariant, tai labai grubus, nepagarbus atsiliepimas apie asmenį, priklausantį socialiai pažeidžiamai grupei, ir tas komentaras turėtų būti nukreiptas į asmenį būtent dėl to, kad jis tai grupei priklauso. Kitaip tariant, tai yra veika, nukreipta į asmens identitetą. Toliau žiūrime, ar tai yra niekinimas, ar tyčiojimasis, ar kurstymas diskriminuoti, susidoroti, o galbūt tai neapykantos skatinimas. Tokiais neapykantos kalbos apibrėžimais vadovaujamės savo veikloje.

Dabar irgi kyla diskusijos, nes nėra neapykantos kalbos apibrėžimo ir dėl to kyla daug spekuliacijų, tai galiu pasakyti – su neapykantos kalba aš dirbu jau 6 metus ir nėra nieko neprotingesnio, kaip bandyti apibrėžti neapykantos kalbą. Mes tiesiog turime suprasti, kas tai per reiškinys ir kad tai gali būti ne tik verbalika, bet ir gestas, tonas, intonacija, veiksmas. Sunku suvokti, kaip visa tai būtų įmanoma pakišti po vienu apibrėžimu. Juolab kadangi turime gausią teismų praktiką – mums reikia tik į ją pasigilinti. 

– Yra tekę girdėti pasisakymų iš romų bendruomenės atstovų, kad jie bando kreiptis į įvairias institucijas, bet tie skundai tarsi kažkur pasimeta. Kaip jūs vertintumėte tokį pastebėjimą?

– Galvojant apie paskutinius šešerius metus, kad romų bendruomenė būtų kreipusis konkrečiai į ŽEIT, daug atvejų neatsimenu. Šiaip kai tarnyba pradeda tyrimą ir priima sprendimą, būtinai informuojame besikreipusį asmenį. Sudėtinga pasakyti, kiek iš tų žmonių yra romų kilmės. Nebent žmogus pats parašo, kokiai bendruomenei priklauso. 

Kiek yra iš institucijų nenoro reaguoti į pranešimus? Vis tik yra Viešojo administravimo įstatymas ir jis įpareigoja atsakyti į kiekvieną skundą. Galbūt aš tam tikra prasme idealistiškai žiūriu, bet pas mus yra tvarka tokia, kad kai mes gauname skundą, tai privalome reaguoti, ir mes jos griežtai laikomės, kitaip negalėtume vadintis žmogaus teisių gynimo institucija. 

Galbūt teisėsauga ne visada tinkamai sureaguoja į pranešimus dėl neapykantos kalbos, bet 2020 m. Beizaro ir Levicko bylos sprendimo, nepaisant to, kad jis priimtas dėl neapykantos seksualinės orientacijos pagrindu, nubrėžtos gairės galioja visoms diskriminacijos formoms. Todėl manau, kad laikui bėgant ta praktika pasikeis. Galima sakyti, kad ji jau keičiasi. Gyvas pavyzdys – tarnyba dėl 120 komentarų kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nuėjome iki paskutinės instancijos, Vilniaus apygardos teismo. Ten buvo patvirtinta, kad tokia saviraiška, kur raginama smurtauti, susidoroti ir diskriminuoti, yra visgi saviraiškos laisvė ir viskas gerai. Tada op ir ištiko mus laimė, Beizaro ir Levicko byla, po kurios Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras priėmė sprendimą tyrimą vis tik pradėti. Kaip tyrimas baigsis, parodys laikas, bet manau, kad padėtis gerėja. Ji būtų dar geresnė, jei turėtume administracinę atsakomybę. Aš vakar su liūdesiu sužinojau, kad ANK projektas išėjo truputį pailsėti. Bet tikiuosi, kad prie to bus sugrįžta.

– Bendriau kalbant, pastebite, kad dalykai vystosi į gerąją pusę, kad galbūt išmoksime suprasti, kas yra neapykantos kalba, ir jos liks mažiau. Bet kaip manote, koks būtų konstruktyvus būdas dabar imtis kovos su neapykantos kalba? Galbūt turite kokių rekomendacijų žurnalistams?

– Pagrindinė rekomendacija yra tiesiog švietimas. Mes su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pradėjome informacinę kampaniją, kad neapykantos kalba – nusikaltimas, yra dabar jau veikiantis nepyka.lt tinklapis, kur galima rasti daug naudingos informacijos. 

O žurnalistams – norint parašyti gerą publikaciją, nebūtina įvardinti tautybės ar išskirti tam tikros grupės, ypatingai kalbant apie pažeidžiamas grupes. Kai visuomenė pati supras, kad juokeliai apie tam tikras tautybes, lytis, skirtingos odos spalvos žmones yra netinkami, manau, kad išeisime iš to. Bet tai yra edukacija, kuri turi eiti nuo pat mažens. Net nekalbu apie mokyklą – aš pradėčiau nuo darželio. 

– Media4Change žiniasklaidos stebėjimą vykdo trečius metus. Per šiuos kelerius metus, panašu, kad mažai kas pasikeitė, ypatingai romų vaizdavimo atžvilgiu. Jūs minėjote, kad dirbate šešerius metus. Ar pastebėjote kažkokį kismą?

– Pastaruoju metu pastebėjau, kad neigiamų komentarų padaugėjo. Jei anksčiau komentaruose matydavome neapykantos 10 procentų, tai dabar drąsiai galėčiau pasakyti, kad 20 procentų, kartais gal net 25. Gali būti, kad dabartiniai įvykiai tai nulėmė, kažkiek prisideda ir pandemija, visi esame pavargę. Jei turime 1000 komentarų, tai 250 bus neapykantos kalbos ir kažkur ketvirtadalis iš jos bus tokia neapykantos kalba, už kurią reikėtų taikyti, mūsų vertinimu, Baudžiamojo kodekso 170 str. Tai ar matau virsmą? Matau, bet, deja, ne į gerą pusę, bent jau komentarų skiltyse.

Kalbant apie publikacijas, tam tikrą virsmą matyčiau, konkrečiai kalbant apie romus. Nesakau, kad visos žiniasklaidos priemonės sureaguoja iš karto. To paties nepagarbaus romų pavadinimo „čigonu“ dar yra labai daug. Todėl ir sakau, kad tai turi eiti nuo mažens, nes dabar turime „Mes čigonai Lietuvos, duokit blynų ir kavos“ arba „Imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką“. 

– Neretai neapykantos kalba pavadinama žodžio laisve. Kaip manote, kiek mums dar prireiks laiko iki tol, kal išmoksime atpažinti neapykantos kalbą?

– Sakyčiau, kad turbūt reikės dar vienos kartos, jei padarysim teisingus žingsnius, priimsime teisingus sprendimus ir iš tikrųjų orientuosimės į edukaciją nuo mažens. Nežinau, ar tai daug, ar mažai. Tai, kad apie tai kalbame, jau yra gerai, kadangi atsiranda vis daugiau suprantančių žmonių, kad neapykantos kalba yra labai blogai. 

Kiek daug žmonių įsitraukia į diskusijas pastaruoju metu – komentarų skiltyse prieš kelis metus būdavo tiesiog neapykantos komentarai. Dabar po tais komentarais atsiranda žmonių, kurie kantriai tam „heiteriui“ aiškina, kad žmogau, gal sustok, pagalvok, gal ne visai teisingai galvoji. Tai tokios diskusijos atsiranda. Tas žmogus, kuris „heiteriui“ oponuoja, sulaukia, aišku, dar daugiau įžeidinėjimų, jau asmeninių, bet žaviuosi tais žmonėmis, kad jie nenuleidžia rankų ir kad jie traukiasi į tas diskusijas. Tebūnie tas poslinkis būna nematomas, bet jis teigiamas.