Mūsų sudievintų žinomų žmonių gyvenimai už uždarų durų kitokie nei mūsų? O gal kaip tik labai panašūs? Kokių tradicijų jie laikosi, kaip auklėja savo vaikus, kai namuose nuo galvos nusikelia nematomas „žvaigždžių karūnas“? Paslapties šydą Bendra.lt praskleidė Lietuvoje žinomų veidų atžalos.

Rugsėjį BEDRA.lt redakcijoje kilo įdomi dilema: ar kalbintas žmogus atviraudamas netyčia pernelyg neapsinuogino? Interviu medžiaga labai autentiška, bet ar reikėtų ją naudoti? Šis atvejis man priminė lenkų dokumentinio kino režisieriaus Marcelio Łozińskio 1974 metais išleistą filmą „Vizitas“ („Vizyta“). Jame pasakojama apie kaime gyvenančią ūkininkę Urszulą Flis.

Vaikai, augantys žinomų Lietuvoje tėvų šeimose, nuo ankstyvos vaikystės moka žinomumo kainą. Viena jos sudedamųjų – susidūrimas su socialiniu spaudimu – išankstinėmis nuostatomis, siejamomis su jų tėvais ir dėl to jiems keliamais atitinkamais lūkesčiais. Kalbinti pašnekovai – atvirai apie tai, ką teko dėl to išgyventi.

Tęsiame ilgai lauktą „Media4Change“ bendruomenės tinklalaidžių seriją „Būna (nie)kam (ne)rūpi“, kuri kviečia kalbėti apie visuomenei svarbias, tačiau dažnai nepakankamai aptariamas temas. Antrojoje tinklalaidėje žurnalistė Justė Ancevičiūtė gilinsis į Lietuvos miestų prisitaikymą klimato kaitos akivaizdoje bei aptars, kokių veiksmų būtina imtis, kad būtų užtikrinta saugi ateitis.

42-ejų siras Mohanadas (vardas pakeistas, tačiau redakcijai žinomas) ne pirmus metus gyvena Lietuvoje. Per šį laiką vyras prisipažįsta patyręs nemažai sunkumų. Daugiausia jų kilo norint vėl gyventi kartu su šeima ir ieškant būsto.

Panemunė – miestas Vakarų Lietuvoje. Vos 416 metrų Karalienės Luizės tiltu ir atsiduri rusijos Sovetske. Tai byloja ir Panemunės gyventojams iš toli matoma ant vieno iš rusijos pusėje stovinčių namų fasadų išpiešta agresijos simboliu tapusi didžiulė Z raidė. Tačiau grįžkime šiapus tilto. Čia – miestas, kuriame neliko nei pašto, nei mokyklos, nei parduotuvių, bet žmonės ir toliau gyvena savo gyvenimą. Ne vienas šiame miestelyje anapus yra dirbęs, o kai kurie darbo tikslais pėstute iš čia pasiekia tikslą ir šiandien.

Ignas Krasauskas, nuo rugpjūčio esu naujasis BENDRA.lt auditorijos atstovas. Šiose pareigose po pertraukos grįžta į žiniasklaidą, kurią supranta kaip procesą, grįstą savikritika ir nuolatiniu mokymusi.

„Zombių miestas“ – šalia Baltarusijos pasienio įsikūręs Didžiasalis ilgus metus bandė atsikratyti šios etiketės. Gal pagaliau pavyko? Vietos gyventojai šiandien visiškai kitaip regi šį kaimą – tai puiki vieta pasitikti žilą senatvę, jausti bendruomenės palaikymą, kasdien įkvėpti gamtos ir ramybės.

Startuoja ilgai laukta „Media4Change“ bendruomenės tinklalaidė „Būna (nie)kam (ne)rūpi“. Ji kviečia kiekvieną mūsų kelti visuomenei aktualius, bet nepakankamai dėmesio sulaukiančius klausimus. Pirmojoje tinklalaidėje išgirsite Luką Paškevičių, kuris šį kartą gilinsis į seksualinę prievartą naktinio pasilinksminimo vietose.

Ekvadorietė Kenia Lietuvą vadina vieta, kurioje ji suaugo. Nors iš pradžių nebuvo lengva – suprato, kad kaip atvykėlė turės įrodyti savo vertę, – jei lietuviui užteks vieno sertifikato, jai reikės bent dviejų. Vis dėlto pastudijavus ir kuriant gyvenimą čia jai buvo kur kas paprasčiau, nes išlaikė suvokimą, kad tiesiog turi prisitaikyti.

Trisdešimtmetis Martynas iš Vilniaus prieš penkerius metus kasdien kelias valandas praleisdavo spoksodamas arba į kompiuterio ekraną, arba – į lubas. Jis tenkinosi menkai apmokamu darbu kino teatre, o bičiulių neturėjo – bendravo su kolegomis. Tuomet jis dar nė karto nebuvo užmezgęs santykių su mergina, nors jo amžiuje paprastai dažnas turi antrąją pusę. Šią apatiją gyvenimui jaunas vyras atvirai įvardija kaip polinkį į depresiją.

Naujausias eksperimentas apie abortų prieinamumą Lietuvoje, pasiekęs tūkstančius skaitytojų, turbūt yra vienas svarbiausių BENDRA.lt darbų. Nors legalus jau pusantrų metų, vaistinis abortas vis dar neprieinamas ir paliktas vertybiniams gydytojų sprendimams.

Dešimtmečius į Lietuvą kelią skynusis galimybė nutraukti nėštumą vaistiniu būdu laikoma žmogaus teisių ir mokslo pergale, tačiau praėjus pusantrų metų po jo legalizavimo aiškėja ne tik tai, kad paslaugą sunku gauti, bet ir tai, jog jos prieinamumą galėjo smarkiai apriboti abortų priešininkai.

Šis darbas parengtas BENDRA.lt bendradarbiaujant su Lrt.lt

Tekstas: Jurga Bakaitė, www.lrt.lt

Vaizdo pasakojimas ir nuotraukos: Elena Reimerytė, BENDRA.lt

Žurnalistinis eksperimentas ir „vox populi“: Aistė Kalčytė, BENDRA.lt

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) tyrimai rodo, kad pacientės gali sėkmingai nutraukti nėštumą vaistais pačios, tereikia žinoti savo ciklą, o testas su savaičių indikatoriumi rodo, kiek savaičių moteris laukiasi. PSO rekomenduoja plačiau taikyti telemediciną, tai atsispindi ir Jungtinės Karalystės praktikoje. Tačiau Lietuvoje moterys ir gydytojai apkraunami procedūromis ir vizitais, kurie kitose šalyse nelaikomi būtinais.

Tekstas: Jurga Bakaitė, www.lrt.lt

Vaizdo pasakojimas ir nuotraukos: Elena Reimerytė, BENDRA.lt

Žurnalistinis eksperimentas ir „vox populi“: Aistė Kalčytė, BENDRA.lt

Kubietis Carlosas Oscaras Cruzas Gámezas – muzikantas, perkusininkas, trijų vaikų tėvas – jau kurį laiką kuria gyvenimą Lietuvoje. Šiuo metu jis turi leidimą gyventi ir dirbti čia, tačiau jo vaikams prieglobstis mūsų šalyje nebuvo suteiktas.

Moterys, paskambinusios į gydymo įstaigų registratūras ir paprašiusios užrašyti medikamentiniam abortui, girdi nuostabą, tikinimus, kad reikalauja nelegalios procedūros, dezinformaciją, net gailestį, kad negalima padėti, ir tik retais atvejais – patikinimą, kad gali ateiti pas gydytoją. Ir tai ne tik valstybinės poliklinikos, bet ir moderniausiomis prisistatančios prestižinės klinikos.

Tekstas: Jurga Bakaitė, www.lrt.lt

Vaizdo pasakojimas: Elena Reimerytė, BENDRA.lt

Žurnalistinis eksperimentas: Aistė Kalčytė, BENDRA.lt

„Man, kaip ir jums, nepatinka priklausomybių kankinami žmonės“, – šiemet rašė portalo „15min“ direktorius Tomas Balžekas, priešinęsis lošimų reklamos draudimui ir jį siedamas su žiniasklaidos išlikimu savo komentare „Uždrauskite žiniasklaidą“. Kitais žodžiais tariant, jei seksis lošimų verslams, seksis ir žiniasklaidai.

Nors algoritmas, kaip veikti, jei bendruomenėje iš gyvenimo pasitraukė žmogus, egzistuoja, vien tam tikrų instrukcijų „popieriuje“ nepakanka. Kaip teigė psichologė Viktorija Andreikėnaitė, labai svarbus proaktyvus veikimas, todėl kaip vieną iš svarbiausių savižudybių prevencijos inovacijų ji įvardija savižudybių prevencijos koordinatoriaus pareigybę ir jos nacionalinį mastą.

Stereotipai dėl psichologinės pagalbos regionuose iki šiol gajūs – už vietos psichologo (-ės) durų – stigmų sukaustyta bendruomenė, kuri apie problemas prabyla tik tuomet, kai kas nors atima sau gyvybę. Nors Lietuvoje savižudybių skaičius per du dešimtmečius sumažėjo per pusę, problema išlieka opi. Vienas iš būdų apsaugoti žmones, kad šie neprieitų iki skaudžiausio žingsnio, yra pasitelkti bendruomenes, kurių veiksmai gali užkirsti kelią blogiausiam scenarijui.

Higienos instituto duomenimis, Elektrėnų savivaldybė yra raudonojoje zonoje. Joje 2023 m. nusižudė dešimt žmonių. Visi jie – darbingo amžiaus vyrai. Vis dėlto, kokios istorijos slepiasi už šių skaudžių įvykių, galima tik spėlioti, nes apie vyrus kankinusias problemas savivaldybė duomenų neturi. Regione gyvenantys vyrai mažai įsitraukia į savižudybių prevencijos programas. „Vyrų prisikviesti į mokymus sunkiausia. Dažniausiai juose dalyvauja moterys, vyrų – vos vienas kitas tėvas. Na, o būtent šiuose mokymuose kalbama apie pagalbos vyrams galimybes – tarp jų ir savitarpio pagalbos grupių paslauga, bet vyrų juose mažuma.“

Kino filmuose apie lošimų namus matome prabangias lošimų sales, girdime linksmą muziką, džiugiai nusiteikę ir dailiai pasipuošę žmonės čia nerūpestingai leidžia laiką: gurkšnoja kokteilius, šnekasi, vis pastatydami ant pasirinktos spalvos ar skaičiaus ir laimėdami milžiniškas sumas. Pagrindiniai tokių filmų veikėjai namo visada išeina praturtėję. Tačiau lošimų namuose dirbę žmonės ir priklausomus asmenys konsultuojantys psichologai pasakoja apie kitokią realybę. Kaip pramoga prasidėjęs lošimas gali lengvai peraugti į priklausomybę, o ją įveikti labai sunku. Priklausomi žmonės grimzta į skolas, praranda šeimas ir draugus, nebegeba kontroliuoti nei savo laiko, nei emocijų, nei finansų. Šypsena šių žmonių veide – retas atvejis.

Klaipėdiškė psichologė, porų terapeutė Renata sako, kad žodžiai „aš esu homoseksuali“ jai skamba taip pat, kaip „aš esu baltaodė“. Jos teigimu, pažangioje, stereotipų nekaustomoje visuomenėje seksualinės orientacijos atskleidimas neturėtų būti suvokiamas kaip ypatingas įvykis, galintis pakeisti ir atsiskleidusiojo, ir aplinkinių gyvenimus. „Pirmas žmogus, kuriam pasakiau, buvo mano grupiokė. Pasakiau jai, ir nieko nenutiko, ugnikalniai neišsiveržė“, – nusijuokia ji. Tačiau pripažįsta, kad prieš atsiskleisdama kurį laiką jautė baimę, o ir dabar, žvelgdama į visuomenę, supranta, kad įsigalėjęs stereotipinis mąstymas ne vienam homoseksualiam žmogui gali tapti kliūtimi priimti, suprasti save ir mėgautis gyvenimu, priimti visas jo siūlomas galimybes.

Autorė: Rasa Milerytė

Daugelis mūsų yra girdėję arba patyrę PMS. Tačiau ar esate girdėję apie PMDS? Tai – priešmenstruacinis disforinis sutrikimas (angl. premenstrual dysphoric disorder), kuris, naujausiais Oksfordo mokslininkų duomenimis, kamuoja net 31 mln. moterų pasaulyje. Daugelis PMDS ir PMS simptomų panašūs: tai emocinis dirglumas, apetito praradimas arba padidėjimas, krūtų tempimo jausmas. Tačiau PMDS taip pat pasireiškia itin sunkia emocine būsena ir kraštutinėmis ar net suicidinėmis mintimis. „Ta savaitė yra išbraukta iš mano gyvenimo ir tik norisi prasėdėti savo kambaryje ir pralaukti“, – patirtimi dalijosi viena iš Bendra.lt kalbintų herojų. Šiame audiopasakojime išgirsite trijų moterų, patiriančių itin sunkių PMDS simptomų, asmenines patirtis. Įžvalgomis sutiko pasidalinti gydytoja psichiatrė Gabrielė Germanavičienė ir ilgametę ginekologo patirtį sukaupęs Vytautas Klimas.

Sociologas, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovas Vladas Gaidys sako neįžvelgiąs didelių galimybių š. m. gegužės 9 d. įvyksiančiuose rinkimuose į Europos Parlamentą (EP) Lietuvoje pasiekti laimėjimų euroskeptiškas programas skelbiančioms politinėms jėgoms, kaip prognozuojama kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse.

R. Staselio tekstas

„Važiuodavau va į šitą kaimelį, bet jau kelis metus nebeužsuku ten. Kodėl? Visi išmirė, tik trobos beliko“, – pirštu apleistus kaimo pastatus man rodo Rolandas. Jis – po atokiausius kaimus ir miestelius maistą išvežiojantis vairuotojas. Arba, tiksliau sakant, – autoparduotuvės savininkas. Autoparduotuvė – dar Nepriklausomybės pradžioje radęsis reiškinys, kai žmonės, turintys asmeninius automobilius, prisikraudavo įvairiausių maisto ir buitinių prekių į bagažinę ir kursuodavo po Lietuvos kaimus ir vienkiemius, bandydami jas parduoti. Tuo metu tai buvo ypač pelninga veikla, mažai reglamentuota tiek įstatymais, tiek maisto kontrole. O ir žmonių kaimuose gyveno žymiai daugiau. Dabar, pasak Rolando, situacija kardinaliai kitokia – kaimai vis labiau nyksta, nes žmonės išmiršta.

Mūsų gyvenimo tempui sparčiai greitėjant, keičiasi ir tai, kokią edukaciją renkamės. Aukštasis išsilavinimas pradeda konkuruoti su sovietmečio stigmą patyrusiomis profesinėmis mokyklomis – profkėmis. Pastarųjų metų duomenys rodo, kad kasmet į profesines mokyklas Lietuvoje įstoja apie 3500 aukštąjį išsilavinimą jau įgijusių žmonių.

Pasakojime išgirsite skirtingu metu ir skirtingomis aplinkybėmis profesinio mokymo kelią pasirinkusių žmonių sėkmės istorijas. Vieni jų į profesines mokyklas stojo baigę dešimt klasių, tačiau nestinga ir tokių, kurie profesinį mokymą pasirinko jau po aukštojo mokslo studijų – siekdami neišpildytų svajonių arba kaip alternatyvą brangiai kainuojantiems privatiems kursams.

Šie metai Europoje prasidėjo ūkininkų protestais – Lietuvoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, vėliau – Lenkijoje, Italijoje, kitur. Lietuvos žiniasklaidai aptariant jų reikalavimus, BENDRA.lt į šią temą pažiūrėjo kitaip ir pakvietė susipažinti su individualiomis miškavežių istorijomis.

Vaikystėje Dilara Bogdanovič žaidė slėpynes, gaudynes, „Klases“, „Ali Baba“, „Sugedusį telefoną“ ir daugelį kitų visiems žinomų žaidimų, lankė mokyklą, o lietuvių vaikai su ja bendravo kaip su sau lygia. Prisimindama vaikystę, šiandien ji klausia: „O gal draugaukime? Nejau nenorite pamėginti?“ Dilara – romė, o tokį jos klausimą išprovokuoja romų bendruomenę gaubiantys stereotipai, aplinkinių baimės ir nenoras juos priimti, troškimas romus paversti lietuviais. „Norisi, kad girdėtųsi mūsų balsai, o ne kažkas kitas kalbėtų apie mus“, – priduria ji.

Lina Paškevičiūtė – Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė. Mečislovas Balandis – Privačių miškų savininkų asociacijos koordinatorius. L. Paškevičiūtė kalba apie egocentrinę ir ekocentrinę pasaulėžiūras. Pirmoji teigia, kad žmogus – centrinė pasaulio būtybė, pranašesnė už gamtą. Antroji – kad žmogus turėtų darniai sugyventi su gamta ir teikti pirmenybę ištisų gamtinių sistemų išsaugojimui.

Į Privačių miškų savininkų asociacijos protestą Vilniuje sausio pabaigoje atvyko ir miškavežio vairuotojas Mindaugas, šį darbą dirbantis jau apie dvidešimt metų. Save jis vadina tikru žemaičiu, todėl ir jo vairuojamą miškavežį puošia Žemaitijos simboliai.

Miškavežio vairuotojo Evaldo ranką puošia išskirtinė tatuiruotė. Jos centre du už rankų susikibę žmonės, šalia jų matyti kompasas, o tolumoje veriasi miško peizažas. Ši tatuiruotė skirta svarbiausiam gyvenime žmogui – ketverių metų dukrai, kurią augina vienas, padedamas tik savo tėvų.

Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas, buvęs Antrojo operatyvinių tarnybų departamento darbuotojas, buvęs Valstybės saugumo departamento direktorius Gediminas Grina sako, kad NATO šalių žvalgai stebėjo Rusijos pasirengimą imtis karinės jėgos prieš Sakartvelą ir Ukrainą, tačiau įspėjimus girdėję politikai jais netikėjo. Jis skeptiškai vertina ir Lietuvos politikų suvokimą, kokių veiksmų derėtų imtis karo grėsmės akivaizdoje.

Tado Jankūno ir Arijaus Vasiliauskio dešinės rankos pirštą puošia žiedas, o riešus – vienodos apyrankės su A ir T raidėmis. Tai – ne šiaip gražūs aksesuarai, o įsipareigojimo gyvenimo keliu eiti drauge ženklai. „Meilė neturi lyties“, – sako jie ir dalijasi ne tik gražiomis šeiminio gyvenimo akimirkomis, bet ir skaudžiomis patirtimis, lydėjusiomis nuo seksualinės tapatybės paieškos pradžios ir tebelydinčiomis šiandien.

Naujoji Slovakijos popmuzikos scenos sensacija – queer pop žvaigždė iš mažo miestelio Centrinėje Slovakijoje. Vojtiko albumas „Gėlės iš Podpolianijos“ („Kvety z Podpoľania“) nėra tik energingų popmuzikos dainų rinkinys. Tai puikiais tekstais paremtas laisvės manifestas. Tai jaudinantis, beveik „agitacinis“ laikmečio dokumentas, paskatintas didžiulės neteisybės, kurią savo aplinkoje mato queer žmonės.

Alaa Elsayed – musulmonė, prieš 10 metų iš Egipto persikėlusi į Lietuvą. Dabar ji Lietuvą laiko savo namais, puikiai kalba lietuviškai. Tik kartais sunku suprasti, kodėl žmonės vis dar rūšiuojami pagal tautybę ar religiją – moteriai ne kartą teko susidurti su nemaloniais išpuoliais ir agresija.

Kristijonas Žičkus – psichologas – karjeros konsultanto veiklą pradėjo vienoje nevalstybinėje Vilniaus bendrojo ugdymo mokykloje. Dabar Švenčionių rajone veikia K. Žičkaus įkurti „Ugdančių patirčių namai“, kuriuose įgyvendinama terapinio ūkininkavimo programa psichologines problemas patiriantiems, pažeidžiamiems paaugliams. Organizacijos komanda bendradarbiauja su bendrojo ugdymo mokyklomis, tėvais, teikia kompleksines paslaugas šeimoms, taip pat ir toms, kurios gyvena socialiniuose būstuose.

Baigiantis metams daugiausiai Jūsų dėmesio sulaukė BENDRA.lt pasakojimas apie seksualinį smurtą, tad šį sykį norėčiau kiek plačiau apie jį papasakoti ir pasidalinti, kiek darbo įdėjo komanda keldama jautrius ir sunkius klausimus apie moterų reprezentaciją tekstuose ir vizualuose.

Švenčių sezonas. Dažnai didžiąsias metų šventes pasirenkama paminėti naktinio pasilinksminimo įstaigose. Deja, ne visada naktiniuose klubuose ir baruose saugu, ypač moterims. Apie tai, kad patyrė nepageidaujamą priekabiavimą, seksualinę prievartą ar net buvo apsvaigintos prieš jų valią gali papasakoti dažna mergina. Skaudžiomis istorijomis su Bendra.lt pasidalijo Discord serverio „Pletkai“ narės.

Lietuvos žmonės, kurie istoriškai gerbė medžius ir gamtą, dabar susiduria su ekocidu. Tūkstančius metų senieji Lietuvos miškai žmonių buvo gerbiami kaip šventa ir neatsiejama ekosistemos dalis, o vieno seno medžio nukirtimas prilygo žmogaus nužudymui. Dabar tie patys šventi medžiai, kuriuos kiekviena karta rūpestingai perduodavo kitai, gali būti sandėliuojami, apdorojami cheminėmis medžiagomis ir paverčiami IKEA parduotuvėje surenkama pakuote.

Neseniai sulaukiau klausimo – BENDRA.lt redakcija tokia maža, ar jai tikrai reikia auditorijos atstovės? Gal pavyzdį gali rodyti kitos, didesnės žiniasklaidos priemonės? Arba gal verčiau nagrinėti Lietuvos žiniasklaidos turinį ir tendencijas, o ne šios konkrečios redakcijos darbą?

Vilnius Europos Žaliosios sostinė, tačiau vilniečiai nerimauja dėl miesto medžių ateities. Apie tai, kaip galime išvengti Vilniaus medžių kančių pasakoja Lietuvos arboristikos centro vadovas Algis Davenis.

Su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentu, dr. Mažvydu Jastramskiu kalbėjomės netrukus po to, kai rinkimuose į Nyderlandų parlamentą daugiausiai balsų surinko kraštinės dešinės antiislamiškos orientacijos Laisvės partija, vadovaujama Geerto Wilderso. Toks rezultatas sustiprino paviršinį įspūdį, kad per Europos valstybes tęsiasi pergalingas kraštutinės dešinės šmėklos žygis. Tačiau M. Jastramskis tuo abejoja.

Mažėjant pasitikėjimui žiniasklaida, žurnalistas ir žiniasklaidos tyrėjas Markas Lee Hunteris teigia, kad jį susigrąžinti galima pakeitus požiūrį į skaitytojus. Juos derėtų įvardyti kaip bendruomenes, o ne kaip auditoriją bendrąja prasme, ir pagal tai pakeisti verslo modelį: būti arčiau bendruomenių, atstovauti jų interesams, padėti joms kovoti dėl savo teisių.

Šiais laikais be interneto – kaip be rankų – vis dažniau girdime. Spartėjant skaitmenizacijai, internetu nesinaudojantiems žmonėms darosi vis sudėtingiau gauti norimas ir netgi būtinas paslaugas – sumokėti mokesčius, pasirinkti elektros tiekėją, deklaruoti pajamas ar net užsiregistruoti pas gydytojus. Vyresni žmonės ne tik nemoka naudotis internetu, bet ir bijo – šiuolaikines technologijas jie sunkiai prisileidžia.

Dažnai apie emigravusius žmones kalbama kritiškai – esą žmonės paliko Lietuvą dėl materialinės gerovės. Tačiau retai kalbama apie pozityvią emigracijos pusę, kai lietuviai kitose kultūrose atranda save.

Tatuiruotės vieniems yra saviraiškos forma ir estetinių ieškojimų išraiška. Kitiems tai – kelias į savo kūno gadinimą, kuris netgi „gali pažeisti ją pamačiusio žmogaus teises“. Apie tai – režisieriaus Silvestro Polinausko dokumentiniame vaizdo pasakojime.

Šis darbas parengtas Bendra.lt įgyvendinant Europos Sąjungos PERSPECTIVES ir „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįstos kritinio mąstymo laboratorijos“, kuri yra Aktyvių piliečių fondo (APF), finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, projektus.  Darbas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išsakyti požiūriai ir nuomonės yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ir poziciją. Nei Europos Sąjunga, nei […]

Žiniasklaidai susiduriant su pasitikėjimo iššūkiais, žurnalistas, žiniasklaidos tyrėjas ir pedagogas Markas Lee Hunteris teigia, kad žurnalistai turėtų daugiau dėmesio kreipti į bendruomenes, jas geriau pažinti ir atitikti jų poreikius. Žurnalistikos esmė, sako jis Bendra.lt tinklalaidėje, yra tarnauti bendruomenėms, skatinti jas augti ir padėti laimėti joms svarbiose kovose.

Klaipėdos miestą sunku įspausti į vienus rėmus – didmiestis, jūrinės infrastruktūros židinys, kurortas, bet tuo pačiu dažnam – ir regionas. Sunkiai gyvenimą uostamiestyje kuria ir jauni žmonės – baigę mokslus miesto aukštosiose mokyklose susiduria ne tik su menka tam tikrų specialybių paklausa darbo rinkoje, bet ir mažesniais atlyginimais bei – svarbiausia – sostinę pavejančiomis būstų nuomos ir įsigijimo kainomis.

Kol Nastia zuja aplink viryklę, būrelis vaikų kitame virtuvės gale ant mokyklinės lentos kreidelėmis rašo kažką kirilica. Ši virtuvė nepaprasta – tai kažkada uždarytos Šilutės rajono Bikavėnų kaimo mokyklos patalpos, kurias naujam gyvenimui prikėlė vietiniai, užsimoję čia apgyvendinti nuo karo bėgančius ukrainiečius. Nastia – viena jų. Kitame mokyklos gale gyvena Irinos šeima. Jos namuose šiandien šventė – dukra Darija, kuri vidurinę mokykla baigė per nuotolį, buvo pakviesta nuo 2023 metų rugsėjo mokytis universitete Charkive. Už 40 kilometrų nuo Bikavėnų, Šilutės Fridricho Bajoraičio bibliotekoje Viktorija iš Zaporožės veda edukacinius užsiėmimus vaikams iš Ukrainos. Dar 10 kilometrų į vakarus, ir rūkyta žuvimi kvepiančioje Rusnėje įsitvėręs rankon meškerę pasirodo Kolia. Į Šilutės rajoną atvykę ukrainiečiai čia ne tik rado prieglobstį, bet ir įsitraukė į vietos gyvenimą. Rajono savivaldybės parama ir bendruomenės iniciatyvumas šį procesą palengvino. Visgi naujųjų Šilutės rajono gyventojų balsas virpa, kai šie bando dalintis mintimis apie ateitį.

Kiek laiko iš tiesų užtrunka išmokti lietuvių kalbą, kai jos aktyviai netenka naudoti nei darbe, nei studijose, nei namų aplinkoje? Apie tai, su kokias sunkumais susiduria kalbos besimokydami rusakalbiai – Aistės Kalčytės vaizdo pasakojime.

Vis daugiau žmonių girdime nerimaujant ne tik dėl Lietuvos miškų, bet ir pavienių medžių, puošiančių miestų erdves, likimo. Medžiai mieste ne tik džiugina gyventojų akis, bet ir teikia pavėsį karštomis dienomis, valo orą, reguliuoja temperatūrą ir drėgmę. Deja, mūsų miestų žaliasis rūbas vis traukiasi, atiduodant duoklę įvairiems statybos ir rekonstrukcijos projektams, Vietoj brandžių medžių atsodinami jauni augalai situaciją menkai tegelsbsti. Kodėl prarandame senuosius savo miestus puošusius medžius ir ką reikia daryti, kad jų vietoje pasodinti sodinukai kada nors pasiektų pirmtakų aukštį?

Karas tarp Izraelio ir „Hamas“ tapo vienu kruviniausiu žurnalistams. Komiteto žurnalistų apsaugai duomenimis, nuo beprecedentės „Hamas“ atakos Izraeliui iki lapkričio 24 d. žuvo 53 žurnalistai ir žiniasklaidos darbuotojai (per visą karo Ukrainoje laikotarpį – 17 žurnalistų). Organizacijos „Reporteriai be sienų“ manymu, tai yra karo nusikaltimas.

Apie žurnalistų situaciją karo metu kalbamės su organizacijos „Reporteriai be sienų“ atstovu Šiaurės Afrikai Khaled Drareni.

Slava Grigorjevas nebijo pripažinti, kad buvo atsidūręs dugne. Jis atvirai pasakoja apie tai, kad vartojo narkotikus, vogė, sėdėjo kalėjime. Dabar jis radikaliai pakeitė savo gyvenimą: baigė socialinio darbuotojo padėjėjo studijas, dirba ir laikosi įstatymų netgi smulkmenose.

Nykstantys kaimai – vienas iš dviejų populiariausių spalio mėnesio pasakojimų, pasiekęs per 100 tūkst. skaitytojų ir žiūrovų. Ką jis atskleidžia apie vietos politiką ir BENDRA.lt žurnalistiką?

Valstybinė kalbos inspekcija jau pavasarį žada pradėti bausti darbdavius, jei jų darbuotojai nemokės kalbos tinkamu lygiu. „Kas mūsų laukia? Ar neteks grįžti į kariaujančią šalį“, – nerimauja nuo karo Lietuvoje besiglaudžiantys ukrainiečiai. Jų manymu, tik pusė jų galės įrodyti mokantys kalbą reikiamu lygiu. Užimtumo tarnybos duomenimis, iki lapkričio 1 d. lietuvių kalbos kursus baigė vos per 1000 ukrainiečių.

Įtraukiosios žurnalistikos platforma Bendra.lt yra viena iš nedaugelio redakcijų Lietuvoje, kuri yra įsteigusi nepriklausomą auditorijos atstovo pareigybę. Šis asmuo stebi ir analizuoja redakcijos žurnalistų veiklą, kuriamą turinį, atliepia auditorijos poreikius ar skundus. Pirmojoje Bendra.lt tinklalaidėje kalbame, kodėl Lietuvos žiniasklaidos priemonėms svarbu turėti nepriklausomą auditorijos atstovą ir kaip tai prisideda prie pasitikėjimo žiniasklaida didinimo.

Pirmojoje Bendra.lt tinklalaidėje kviečiame iš arčiau susipažinti su mūsų įtraukiosios žurnalistikos redakcijos virtuve. Kokiomis vertybėmis grindžiame savo darbą, kodėl mums svarbu ir kaip mes esame pasirengę girdėti auditorijos poreikius, ką reiškia ir kaip yra įgyvendinamas „įtraukumas’’, kodėl pasitikėjimas žiniasklaida yra sumažėjęs ir kaip galima jį susigrąžinti?

Vis daugiau žmonių deklaruoja saugantys gamtą, tačiau patogumo dėlei dažnai renkasi vienkartinius puodelius. Skaičiuojama, kad per metus jų Lietuvoje sunaudojama apie 40 milijonų. Kavinių tinklo atstovė teigia, kad visi skuba, todėl pripratinti klientus prie daugkartinių puodelių užtruks laiko. Aplinkos ministerija vienkartinius puodelius žada apmokestinti. Apie tai – Audriaus Lelkaičio vaizdo pasakojimas.

Penktadienis, Kauno autobusų stotis, vėlyvas priešpietis. Atvažiuoja ir išvažiuoja autobusai, aplink būriuojasi žmonės: ką tik atvykę ir besiruošiantys išvykti. Visai šalia manęs su draugu šnekučiuojasi autobusų stoties apsaugos darbuotojas. Kitoje gatvės pusėje – policijos automobilis. Neramiai žvilgčioju į laikrodį – vienuoliktą valandą turiu susitikti su vyru, kuris internete nelegaliai prekiauja psichotropiniais vaistais. Jei šiuos vaistus man išrašytų gydytojas, greičiausiai perspėtų, kad jie gali sukelti priklausomybę. Jei dozę, kurią tariamai ketinu pirkti iš šio vyro, išgerčiau vienu kartu, greičiausiai mirčiau.

Adam Douglas Lewington ir Erika Bistrickaitė, vienas kitą pamilę Australijoje, į Lietuvą grįžo kurti permakultūrinio (kitaip tariant, gamtinio) ūkio. Australijoje gimęs Adam sako, kad žemė bus dosni, jei į ją žiūrėsime kaip į mamą – gydysime ir puoselėsime, o ne išvarginsim, nustekensim. Po pramonės revoliucijos įsivyravę monokultūriniai ūkininkavimo metodai dirvožemį alina. Adam to pasekmes mato ir Lietuvoje: iš suakmenėjusios dirvos neina bulvės iškasti. Adam ir Erika primena, kad permakultūra – ne žemdirbystės metodas, o gyvenimo būdas. Pasaulyje plečiasi žemdirbių, mokslininkų ir aplinkosaugos ekspertų bendruomenė, tikinti ir tikinanti, kad permakultūrinis ūkis – raktas į tvarią ir užtikrintą maisto sistemą, biologinės įvairovės išsaugojimą, dėl žmogaus veiklos atsirandančios klimato kaitos slopinimą.

Prieš porą metų Biržų rajono Kirdonių kaimo pakraštyje iš Australijos atvykusi jauna šeima ėmė kurti ūkį – išsikasė prūdą, išpureno dirvą, pastatė šiltnamį. Ūkį apibūdina kaip permakultūrinį. Bendra.lt komanda aplankė naujuosius lietuvės Erikos ir australo Adamo namus daugiau sužinoti apie šeimos ūkį, pasaulėvaizdį ir kuo ypatingas šis žemdirbystės tipas.

Marijampolės savivaldybė parengė projektą, kuriame buvo numatyta iš žemėlapio išbraukti 170 gyvenviečių (toks skaičius nuskambėjo pristatant projektą). Savivaldybės kolegijai pasirodė, kad siūlymas logiškas ir pagrįstas, o gyventojai, apie planuojamus pokyčius sužinoję bene paskutinę minutę, sukilo: „Taip norima išbraukti mūsų istoriją.“ Gyventojams pradėjus reikšti nepasitenkinimą, savivaldybė savo planų atsisakė.

Kai prasideda panikos priepuoliai, atrodo, kad gyvenimas griūva, jis niekada nebebus toks, kaip anksčiau. Šiuos priepuolius patyrę žmonės pasakoja, kad jiems vėl atsistoti į vėžes.

„Matučio gimtinei ir kitiems kaimams nėra vietos Lietuvos žemėlapyje?“ – tokia žinutė pasiekė Bendra.lt redakciją. Paaiškėjo, kad Marijampolės savivaldybėje, vykdant „gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų, pavadinimų bei seniūnijų aptarnaujamų teritorijų ribų, pavadinimų nustatymo (keitimo) projektą“, suplanuota iš žemėlapio išbraukti daugiau negu pusę gyvenviečių.

Vaistai ne tik gydo. Jie gali sukelti priklausomybę, pasibaigiančią, kaip liudija bendra.lt surinktos istorijos, itin skaudžiomis pasekmėmis.

Naujausi tekstai BENDRA.lt puslapyje atskleidžia Lietuvos aktualijas ir parodo keletą žurnalistų asmeninių nuostatų.

Žmonės vis dažniau atsisuka į tvarumą. Įkvepia tai, kad tvarumo idėjos psistatomos nenuobodžiai. Festivaliuose jaunimas dalinasi idėjomis, kaip geriau rūšiuoti atliekas, kaip gyventi, kad iš viso jų nebūtų. Apie tai – Audriaus Lelkaičio vaizdo pasakojime.

Media4Change ieško jaunų talentų įtraukiosios žurnalistikos startuoliui Bendra.lt ir darbui su tarptautiniais partneriais.

Kiek dar žmonių turime netekti, kad savivaldybės imtųsi daugiau atsakomybės savižudybių prevencijos srityje? Kokių rezonansinių netekčių reikia, kad savivaldybėse atsirastų daugiau politinės valios? Ar šalis, pirmaujanti pagal savižudybių rodiklius, gali sau leisti nespręsti šios problemos?

Po vokiečių grupės „Rammstein“ koncerto pasirodžius merginos iš Airijos kaltinimams, kad ji galimai buvo apsvaiginta turint tikslą tenkinti lytinę aistrą, viešojoje erdvėje kilo daug diskusijų.