Aušros Raulušonytės ir Jono Balčiūno pasakojimas.

„Kol kas būsim čia”: namais tapo nepažįstamo Pamario krašto kaimo mokykla

„Gyvenome 7 kilometrų atstumu nuo Rusijos sienos, kaime Charkivo apskrityje. Turėjome daržą. Viską auginom, žinot, kaime. Ir bulves auginom, ir daržoves konservavom, morkas. Šeimininkavom“, – maišydama puode kunkuliuojančią sriubą pasakoja Nastia.

Nastia yra jauna mama, kuriai prieglobstį suteikė Bikavėnų kaimo bendruomenė. Jos pirmininkė Marytė Matevičienė prisimena 2022 metus: „Savom jėgom apleistas mokyklos patalpas, kurios jau buvo nenaudojamos, susitvarkėm ir priėmėm žmones.“ Dabar buvusios mokyklos patalpose gyvena 5 šeimos.

Virtuvė, kurioje Nastia ruošia pietus, – buvusi mokyklos klasė. Tik knygų lentynas čia pakeitė viryklė, šaldytuvas ir virtuvinės spintelės, mokyklinius suolus – valgomasis stalas. Ant virtuvėje vis dar stovinčios mokyklinės lentos ryškiai  matomas baltos kreidos ukrainietiškas užrašas „Tegyvuoja Ukraina! Tegyvuoja didvyriai“. Čia pat vaikai moko vieni kitus taisyklingos ukrainietiškų žodžių rašybos. Nastia, žiūrėdama į juos, pasakoja, kad vaikai išvykti niekur nebenori. Jie įsiliejo į vietos gyvenimą. „Eina į darželį, į mokyklą, po truputį mokomės lietuvių kalbos“, – šypsosi moteris.

Prieš atvykdama į Lietuvą, Nastios šeima tris mėnesius praleido Rusijos okupuotoje Charkivo srityje. Dabar jauna mama su sūnumi gyvena miegamajame kambaryje, suręstame iš medžio pluošto sienų ir standžių užuolaidų, mokyklos sporto salės centre sukurtoje uždaroje erdvėje. Jame šeima laiko visus savo daiktus, seka pasakas prieš miegą, prisimena gyvenimą Ukrainoje iki karo. Spalvoti gimtadienio balionai, pakibę ant spintos durelių, vietai suteikia jaukumo.

„Jie sako, kad gerai jiems čia. O ką – yra kaip yra“, – kalba bendruomenės pirmininkė. Paklausta, ką galvoja apie ateitį, Nastia kiek sutrinka: „Kol kas būsim čia. Čia būsim. Kol tai nesibaigs. Gal ir būtų galima važiuoti, bet – jei atvirai – nėra kur skubėti. Darželiai sunaikinti, mokyklos sugriautos, darbų – tokių, kokius turėjom, irgi nebėra.“

Mokyklą baigė aukso medaliu

„Mūsų kaime yra mergaitė, kuri baigė vidurinę mokyklą aukso medaliu, ir mes ja be galo džiaugiamės!“ – supažindindama su Darija dalinasi Marytė.

Irina su dukra Darija gyvena šiauriniame mokyklos gale. Žiemą čia šalčiau, bet patalpos panašesnės į tikrą šeimos butą. Virtuvė maža, bet maistui ruošti patogi, bendroje erdvėje – valgomojo baldai, jaukios interjero detalės, kompiuterio stalas. Iš bendros erdvės į kitus kambarius ir vonią veda atskiros durys. Prieš sutikdamos pasikalbėti, Irina ir Darija paprašo laiko apsitvarkyti. Per tą laiką spėja ir vaišių paruošti. Neįmanoma nepastebėti, kad Irina negali sutvardyti džiaugsmo: „Mus šiandien priėmė studijuoti į biudžetinę vietą, nemokamai ją priėmė ten, kur ir norėjo!“ Darija nemokamai studijuos farmaciją universitete.

Karui prasidėjus keletas Charkivo universiteto pastatų nukentėjo nuo bombardavimų, daugiau nei 3000  švietimo institucijų irgi patyrė žalą. Tačiau nepaisant to, Ukrainoje švietimas tęsiasi. Pavyzdžiui, Charkivo V. N. Karazino nacionalinis Universitetas perėjo į nuotolinį ugdymą praėjus vos mėnesiui nuo karo pradžios. Ukrainos mokyklos karo metu pamokas mokiniams teikė nuotoliniu būdu. Taip Darija įgijo vidurinį išsilavinimą pagal Ukrainos švietimo sistemos reikalavimus.

Auksinė mokinė prisipažįsta: „Kol kas draugų čia neturiu.“ Bikavėnuose – mažiau  nei 300 gyventojų. Jaunų žmonių kaime irgi vis mažiau. Vietiniai Darijos amžiaus moksleiviai  vyksta mokytis į aplinkinius miestus, o pabaigę mokyklas, tikėtina, išvažiuos iš Bikavėnų. Visgi Irina tikisi, kad Darija studijuos nuotoliniu būdu.

„Mokyklą sugriovė, darželį sugriovė, parduotuvę, sveikatos centrą.“

Paklaustos, ko tikisi iš ateities, Irina su Darija prisipažįsta svajojančios, jog norėtų grįžti namo karui pasibaigus, bet supranta, kad nėra kur grįžti. Irina sako: „Mokyklą sugriovė, darželį sugriovė, parduotuvę, sveikatos centrą.“ Darija užsimiršusiai mamai primena: „tai ir namus“. 

Gelbsti rajono administracija, bendruomenės įsitraukė nedelsdamos

Ukrainiečiams gyvenamąsias vietas pasiūlė ir didesni rajono miesteliai: Kintai, Švėkšna, Rusnė.  Rusnėje Šilutės rajono savivaldybės ir Rusnės seniūnijos pastangomis buvo įrengtos apleistos specialiosios mokyklos patalpos, kuriose atsirado vietos pusantro šimto ukrainiečių. Švėkšnoje savo namuose ukrainiečius priėmė vietiniai žmonės. Kintų mokykla pasipildė beveik dvidešimčia vaikų iš Ukrainos. 

„Šiandien mes turime įvairaus amžiaus ukrainiečių apie 400. Kaimiškosiose vietovėse gyvena kažkur 130, o mieste apie 270 ukrainiečių“, – skaičiuoja karo pabėgėlių iš Ukrainos priėmimo koordinatorė, Šilutės rajono savivaldybės tarybos narė Daiva Žebelienė. Pačiame Šilutės mieste ukrainiečiai apsigyveno pas vietinius arba, pradėję dirbti, išsinuomavo būstus savomis pastangomis. Savivaldybės atstovė pasakoja: „Iš tikrųjų, jeigu jūs kartu pasivaikščiotumėt su manim Šilutės gatvėmis, tai aš galėčiau parodyti – ir čia gyvena ukrainiečių šeima, ir kitapus kelio gyvena, ir toliau gyvena.“

O Bikavėnų kaimo bendruomenė negavo jokios išorinės finansinės pagalbos įrenginėjant gyvenamąsias erdves senoje mokykloje, todėl viskas buvo padaryta kaimo žmonių aukomis ir darbu.  Bikavėnų kaimo mokyklos patalpose apsigyveno daugiau nei 20 nuo karo bėgančių žmonių iš Ukrainos.

„Kada yra bėda, nelaimė, supratom, kad kažkam turim padėti“, – pasakoja Bikavėnų kaimo bendruomenės pirmininkė. Prasidėjus karui Ukrainoje kaimo bendruomenė iškart ėmėsi darbo, kad uždarytos mokyklos pastate atsirastų sąlygos priimti ukrainiečius. Kovo mėnesį pradėjo remontą, o gegužę jau priėmė pirmuosius svečius. „Ir valė, ir tvarkė, ir remontavo, kas patalynes vilko, virtuves ruošė…“ – pasakoja Marytė. Bendruomenės pirmininkė prisimena, kad pirmosios šeimos atvyko išvargusios, pasimetusios, kamuojamos nežinios.

Mieste darbą rasti lengviau

Karui prasidėjus ir dideliems skaičiams ukrainiečių atvykstant į Lietuvą, Užimtumo tarnyba ėmė planuoti priemones, kurių pagalba ukrainiečiai galėtų greičiau įsilieti į Lietuvos darbo rinką. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) 2022 metų duomenimis Lietuva drauge su Nyderlandais, Jungtine Karalyste ir Estija yra šalys, kuriose darbingo amžiaus ukrainiečių užimtumo rodiklis viršija 40 proc.

Užimtumo tarnyba skelbia, kad koordinuodama veiksmus su savivaldybėmis, socialiniais partneriais ir darbdaviais, įstaiga sukūrė sąlygas ukrainiečiams gauti darbo ne tik didžiuosiuose šalies miestuose, bet ir regionuose.

„Iš tikrųjų žmonės, kurie nori, jie dirba įvairiose srityse. Tai ir mokykloje mokytojų padėjėjais dirba, darželiuose dirba, baldų įmonėse dirba, kepyklose dirba, pas ūkininkus, – vardija D. Žebelienė. – Turime ir medicinos darbuotojų: žmogus, kuris norėjo susitvarkyti dokumentus licencijai, šiandien dienai dirba ligoninėje anesteziologe.“

Ji papildo, kad daugelis moterų, kurios dirbo grožio industrijoje, ir Šilutėje gavo patentus – toliau verčiasi įprasta veikla, paslaugas siūlo tiek ukrainietėms, tiek lietuvėms. 

Iš Zaporižės srities į Šilutę atvykusi Viktorija darbą, sako,  susirado per dvi savaites. „Aš mokau ukrainiečių kalbos vaikus iš Ukrainos, mums labai norėjosi, kad nepamirštų kultūros, – mintimis dalijasi Viktorija, – kad kalbėtų gimtąja kalba, kad sugrįžtų, kad išsaugotų šalį, kurią kažkas norėjo nugalėti.“ Išreiškus norą dirbti per vasarą Viktorijai buvo pasiūlyta tęsti užsiėmimus su vaikais miesto bibliotekoje. 

Visgi kaime galimybių dirbti mažiau. Čia persikelti daugeliu atveju sutiko tos ukrainiečių šeimos, kurios dar Ukrainoje gyveno kaimiškose vietovėse ir užmiesčiuose. Pavyzdžiui, dabar jau Bikavėniškė Nastia augindama sūnų Ukrainoje šeimininkavo savo darže, turėjo sodą. Dabar sūnų leidžia į darželį, bet jaunai moteriai sugalvoti, kuo užsiimti – nelengvas iššūkis. Norint prisitaikyti prie gyvenimo naujoje šalyje reikia naujų įgūdžių. Tai, kad negali dirbti žemės, jų teigimu, daugeliui iš kaimo atvykusių ukrainiečių neleidžia pasijusti kaip namie.  

Į bendruomenę įsilieja, bet prie gyvenimo Lietuvoje neprisiriša

„Vis sakau Daliai: suraskite man kokį nors darbą. Suprantat, noriu kažkuo užsiimti.“

Rusnės specialiosios mokyklos patalpose gyvenantis Kolia net būdamas pensininku norėtų išlikti aktyviu miestelėnu:„Vis sakau Daliai: suraskite man kokį nors darbą. Suprantat, noriu kažkuo užsiimti.“ Miestelyje, kuris garsus rūkyta žuvimi, Kolia irgi eina žvejoti. Iš jo pasakojimų aišku, kad žvejoti Koliai patinka dar ir dėl to, kad susitinka vietinius, pasišneka, jaučiasi bendruomenės nariu.

Kolios paminėta Dalia – Rusnės miestelio seniūnė. Dalia Drobnienė pasakoja, kad iš Ukrainos atvykę pabėgėliai įsiliejo į gyvenimą Rusnėje. „Jie bendruomenės gyvenime dalyvauja, jie šventėse dalyvauja. Tie, kurie gauna pašalpas, eina atidirbti kaip ir mūsų žmonės. Vaikai eina į darželį, eina į mokyklas. Socialinės darbuotojos, kurios turėjo išsilavinimą, ir dirba socialinėmis darbuotojomis. Turime vieną gydytoją, kuri dirba Šilutės ligoninėje“, – pasakoja seniūnė.

Belsdama į vieno kambario ilgame mokyklos koridoriuje duris, D. Drobnienė prasitaria: „O Tania pas mus be darbo nebūna!“ Nors Tania po kambarį juda su vaikštyne, ji irgi randa būdą jaustis naudinga. Moters kambarį puošia raibi mezginiai, ant stalo guli šūsnis megztų audeklų bei dailiai sulankstytų mašina siūtų antklodžių.

D. Žebelienė akcentuoja, kad Šilutės rajone ir toliau bus padedama ukrainiečiams, norintiems įsikurti ir gyventi Pamario krašte. Ukrainiečiai šiuo metu gali pasinaudoti tokiomis pačiomis socialinėmis garantijomis kaip ir visi šilutiškiai, teigia moteris: „Vaiko pinigėlius jie gauna vienodai, darželį lanko, galimybės sudarytos, pašalpos – jeigu kas nedirba – taip pat yra, gali stovėti darbo biržoje.“

Tačiau darbą susirasti be lietuvių kalbos žinių sunkiau. Visiems į Lietuvą dirbti atvykstantiems užsieniečiams privalu išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą. Ukrainiečiams buvo padaryta išimtis – jie tam turėjo 24 mėnesius. Šilutėje nuo 2022 metų gegužės organizuotuose kursuose pažymėjimus įgijo mažiau nei 20 suaugusiųjų. Vaikai lietuvių kalbos išmoksta mokykloje, o kasdien bendraudami su vietiniais, jie kalbą išmoksta natūraliai.

M. Matevičienė tikina, kad ir suaugusieji daug frazių išmoko bendraudami su Bikavėnų kaimo gyventojais, tačiau nematė lietuvių kalbos naudos ateičiai, nes karą laikė laikinu.  „Jie labai nori namo ir negalvoja savo gyvenimo sieti su Lietuva.“ – 2023-iųjų vasarą kalbėjo bendruomenės pirmininkė.

Planai grįžti virsta trapiomis ateities vizijomis

„Pamatai vaikus su tašytėm, pamatai senjorus – 70, 68 metų – matosi, kad paprasti žmonės iš kokių mažų miestelių, susirinkę visa tai, ką pagriebę, pasimetę, pavargę – sunku“, – pirmuosius Ukrainos pabėgėlius Rusnėje prisimena seniūnė D. Drobnienė. Ji pasakoja, kad stengiasi apie karą kalbėti kuo mažiau, tačiau ukrainiečius karas pasiekia ir čia: sykį švenčiant Velykas Dalia pasigedo dviejų moterų iš Ukrainos, o kai paklausė, kodėl jos neprisijungia, sužinojo, kad jų namus subombardavo, todėl moterys užsidarė savo kambaryje ir norėjo pabūti vienos.

Regis, pabėgėlių iš Ukrainos sąmonėje praeitis, dabartis ir ateitis yra persipynusios. „Tiesą sakant, aš negalėjau patikėti, kad mus užpuolė Rusija. Iki pat dabar negaliu patikėti. Čia kaip kažkokia nesąmonė, kaip anapus realybės!“ – vis dar stebisi Kolia. Vyras sako, kad labai vertina priėmimą Rusnėje, bet jo namai yra ten, kur tikroji tėvynė – Ukrainoje.

2023 metų pabaigoje Užimtumo tarnybos organizuotoje apvaliojo stalo diskusijoje tarnybos atstovai pasakojo, kad 2022 metais ukrainiečiai dėjo mažiau pastangų į ilgalaikę integraciją, mat jų tikslas buvo laikinai pagyventi Lietuvoje ir kuo greičiau grįžti atgal į Ukrainą. Užsitęsęs karas ir jo nenuspėjama baigtis verčia ukrainiečius mokytis vietinės kalbos bei ieškoti ilgalaikio darbo pagal turimas kvalifikacijas.

Rytų Europos studijų centro (RESC) tyrimas parodė, kad 76 proc. apklausoje dalyvavusių ukrainiečių artimiausiu metu neplanuoja palikti Lietuvos, apie 64 proc. svarsto galimybę ateityje įgyti Lietuvos pilietybę. Įdomus tyrimo rezultatų kampas yra tai, kad tą laiką, kurį planuotų likti Lietuvoje apklausti ukrainiečiai sieja su Rusijos invazijos Ukrainoje trukme. 41 proc. Apklausoje dalyvavusių ukrainiečių rinkosi atsakymą „Iki karo pabaigos“, kai jų buvo klausiama, kiek ilgai žada likti Lietuvoje.

„O baigsis karas taip, kaip ir prasidėjo. Viskas sustos, ir viskas. Ateis taika.“ 

Tiek Kolia, tiek Tania, panašu, ir kiti ukrainiečiai Šilutės rajone gyvena nuolatinio laukimo būsenoje. Irina su Darija sako suprantančios, kad viskas Charkive sugriauta, tačiau noras grįžti į savo šalį didelis: „Norim, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, ir važiuotume namo.“ Jų kaimynė Nadia, Bikavėnuose apsigyvenusi su sūnumi, į gimtinę grįžti sako kol kas tikrai nežadanti, bet ir jokių kitų ateities planų kurti neskuba.

„Kai kurie atneš naudą Lietuvai, kai kurie pasirinks grįžti ir atneš naudą savo šaliai, – apie ukrainiečių ateitį Lietuvoje kalba mokytoja Viktorija. – Aš linkiu taikos, o visa kita padarysime patys.“

Visi bus čia tiek, kiek reikės. O reikės tiek, kol karas gimtinėje pasibaigs. „O baigsis karas taip, kaip ir prasidėjo. Viskas sustos, ir viskas. Ateis taika.“ – savo vizija dalinasi Tania.

Šis darbas parengtas Bendra.lt įgyvendinant Europos Sąjungos PERSPECTIVES ir „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįstos kritinio mąstymo laboratorijos“, kuri yra Aktyvių piliečių fondo (APF), finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, projektus. 

Darbas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išsakyti požiūriai ir nuomonės yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ir poziciją. Nei Europos Sąjunga, nei pagalbą teikianti institucija negali būti laikomos atsakingomis.