Tiesa, panašu, kad nepaisant šių naujakurių pastangų senbuviai kol kas su jais nesusilipdo, ne visi išgirsta ir apie galimas jungiančias veiklas drauge. Vis dėlto, kaip Bendra.lt nurodė Švenčionėlių naujakurius tyrinėjusi iš šio krašto kilusi Austėja Paulauskaitė, tam reikia laiko. Ji prognozavo, kad ryšys ilgainiui stiprės, kursis vieninga bendruomenė.

Miestas pradėjo formuotis XIX a. viduryje, kai buvo nutiestas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis, kuris turėjo didelės įtakos miesto plėtrai. Lūžis įvyko 1863-iaisiais, kai čia iškilo geležinkelio stotis, tapusi svarbiu regiono transporto mazgu, sujungusiu miestą su svarbiais Lietuvos ir kaimyninių šalių centrais.

Pačiame mieste ėmė kurtis įvairios pramonės įmonės. Ištisos švenčioniškių kartos dirbo geležinkelyje ar čia veikiančiose gamyklose. Atgavus nepriklausomybę, miestas išgyveno pokyčių etapą – dalis sovietinio laikotarpio gamyklų buvo uždarytos ar privatizuotos.

Valentina Šiaudinienė – šio krašto senbuvė, sovietų laikais dirbusi liejinių gamykloje. Galiausiai gydytojų verdiktas buvo griežtas – laikas atsisveikinti su šia darboviete.

„Ten juk ėjo chemija, bet gerus pinigus mokėjo. Dabar Švenčionėliai gražūs, o tada nebuvo gražu. Gamyklų kiemuose nebuvo tvarkos. Jokiu būdu nepasiilgstu tų laikų“, – atviravo moteris. 

Šiandien Švenčionėlių vaizdas išties smarkiai kinta – apleistus gamyklos, kurioje Valentina dirbo, pastatus planuojama paversti progresyvia nauja mokykla, idėją jai pasiskolinus iš skandinavų.

Susipažinome su edukologu, mokymosi patirčių dizaineriu Aurimu Ražanausku, ir profesionalia šokėja, šokio edukatore – dviem naujakuriais, kurie, pragyvenę Skandinavijoje beveik dešimtį metų, į Lietuvą ir parsivežė minėtą pirmosios Lietuvoje „Højskole“ mokyklos suaugusiesiems idėją.

„Højskole“ – pažodžiui būtų verčiama kaip aukštoji liaudies mokykla. Tai – iš Danijos kilusi neformali edukacinė programa, kurią žmonės gali rinktis, baigę mokyklą. Mokomasi intuityviai išjaučiant, kas tave domina ir traukia, bei eksperimentuojant, o mokymosi laikotarpį gyvenama bendruomenėje, kur ugdomi bendruomeniškumo įgūdžiai. Tai, kad mokomasi gyvenant bendruomenėje, kartu išjudina ir nedidelių miestelių dinamiką.

„Atsinešame mokyklos idėją. Ta erdvė – kurti džiaugsmą tiek senam, tiek jaunam, tiek vaikui, tiek paaugliui. Pavyzdžiui, atvažiuoja traukiniu jaunuolis, kuris galvoja, kad nori kažką naujo pabandyti, praleisti kitaip laiką pusę metų. Jis išlipa Švenčionėlių stotyje ir nueina į tokią mokyklą. Ten apsistoja ir jį pasitinka mokytoja. Čia jis leis pusmetį, gyvens su kitais, mokysis. Mokytoja atvykusiojo paklausia, kas jam įdomu, ką jis norėtų veikti?“ – apie sumanymą kalba pora. 

Ši idėja turėtų virsti materija buvusios gamyklos pastate. Jį apžiūrėti mums lankantis buvo atvykę ir Nacionalinės kūrybinių industrijų asociacijos nariai iš Vilniaus. Šio vizito metu nuskambėjo pamąstymų, kad pirmieji žingsniai to link prasidėtų per trejus–ketverius metus. 

Vis dėlto Aurimas mano, kad būtų gerai, jog prie naujakurių projektų jungtųsi ir vietiniai, kad būtų kartu siekiama pokyčių mieste. 

„Norisi daryti projektų, kuriuose būtų veikiama kartu su vietiniais senjorais,  moksleiviais, kad nebūtų tokio susipriešinimo „mes ir jie“, o ieškoma susitikimo taškų. Vietoj to, kad skubėtume ir lėktume daryti mokyklą, mums įdomu, o kokia to pastato, kuriame ją planuojame, istorija? Kiek čia žmonių dirbo, kokias jie istorijas nešasi? O ką, jeigu mes tas istorijas išgirstume, užrašytume, padarytume žemėlapį? Mes leistume prisiminti visą tą pokytį ir kartu svarbu, kad vietiniai išgirstų mūsų svajones. Tada žiūrėtume, kas susitinka, kas bendra, kokie dalykai stebina ir kaip kartu svajoti. Aš noriu surasti, kaip padėkoti, pastebėti, įprasminti – gal kokią parodą surengti, nuotraukų, atsiminimų kambarį. Nenoriu euroremonto, kad būtų uždažyta. Noriu, kad liktų tos plytos ir ta praeitis. Kad visi, kas atvyks mokytis, suprastų tą Švenčionėlių praeitį, industrinį palikimą“, – kalba Aurimas.

Vis dėlto judant su minėta ekskursijos grupe miestelio gatvėmis, ne tik mąstoma apie ateitį, tačiau ir paatviraujama, kad šiandien miestelyje vietų, kuriose reguliariai būtų galima susiburti vakarais, nėra. Tačiau ir dėl to esama naujakurių iniciatyvų.

„Kai kviečiame nemokamai ar už simbolinę kainą jaunimą ir senjorus susiburti lentpjūvėje į koncertus, smagu matyti vietinių džiaugsmą, kai apleistos erdvės prikeliamos naujam gyvenimui – vėl yra kažkokios gyvybės, yra iniciatyvos daryti veiklas“, – Bendra.lt pripažino fotografas naujakurys Algirdas Bakas. 

Jis pats Švenčionėliuose įsirengė fotostudiją. Ji – prie geležinkelio stoties, viename iš stoties komplekso pastatų. 

„Mano dukrai Sofijai – penkeri ir smagiai ji čia gyvena. Kodėl čia atsikraustėme? Po gyvenimo Kinijoje man norėjosi auginti dukrą kuo arčiau gamtos, kuo toliau nuo miesto. Tai pavyko. Aš pats iš mažo miestelio – Jurbarko, vasaromis mirkdavau karjere, visą laiką lauke, gamtoje, prie laužo. Norėjau šią estafetę perduoti dukrai – įskiepyti meilę gamtai“, – kodėl pasirinko gyvenimui šį miestą, paaiškino vyras.

Tiesa, senbuviai galbūt dar nedrąsiai atranda visas naujas naujakurių iniciatyvas – kvietimas burtis drauge kol kas, rodos, lyg pasiklysta.

Štai Egidijus, norintis išvykti iš Švenčionėlių, Bendra.lt sakė, kad su naujakuriais neteko nė susipažinti ir apie jų organizuojamus renginius nėra girdėjęs. Jis atviravo, kad negirdėjo ir apie užmojus minėtą gamyklą paversti progresyvia mokykla. 

Egidijus atskleidė, kad apskritai sentimentų šiam miestui nejaučia ir visuomet galvojęs iš čia pabėgti – tad dabar ketina įsigyti butą sostinėje. 

Tačiau kai kurie naujakurių balsą vis dėlto girdi. 

Štai Teresa gyvena naujakurių kaimynystėje, buvusiame traukinių stoties bendrabutyje. Jos senelis dirbo lentpjūvėje, kurioje šiandien jau vyksta įvairūs renginiai. Moteris sakė, kad bando bičiuliautis su naujakuriais, nueina į jų organizuotus picų vakarėlius – į parankę pasičiumpa ir draugių.

„Švenčionėliuose šiandien yra jaunų žmonių – su savomis idėjomis. Gal prisikels Švenčionėliai?“ – optimistine gaida užbaigė ji.

Optimistiškai ateitį Švenčionėlių naujakuriams ir senbuviams brėžia ir iš Švenčionėlių kilusi Austėja Paulauskaitė.

Ji, baigdama Vilniaus universiteto sociologijos bakalauro programą, bakalauro darbe analizavo vidurinės klasės naujakurių vaidmenį Švenčionėlių miestelio atnaujinime.

Tyrime ji priėjo prie išvados, kad į Švenčionėlius atsikraustę vidurinės klasės miestiečiai siekia patenkinti turimą habitus (sociologijoje habitus – tai būdas, kuriuo žmonės suvokia ir reaguoja į socialinį pasaulį, kuriame gyvena, per savo asmeninius įpročius, įgūdžius ir charakterio savybes – aut.), kuris naujoje vietoje gali adaptuotis, tačiau pagrindiniai gyvenimo būdo įgalinimo norai išlieka, todėl dėl atitinkamai mažo kultūrinio gyvenimo miestelyje jie yra priversti keisti miestelio kultūrinę atmosferą bei fizinės erdvės prieinamumą (kavinės, kultūrinės erdvės, renginiai, parduotuvės).

Galiausiai, kaip nurodoma tyrimo išvadose, socialinėje erdvėje išsidėstę vidurinės klasės miestiečiai Švenčionėliuose buriasi į panašių kūrybinių žmonių bendruomenę, kurioje vyrauja bendra tapatybė dėl panašios socialinės pozicijos ir panašių tikslų siekimo.

Bendra.lt A. Paulauskaitė, atlikusi tyrimą, teigė, kad tuomet, kai esi užaugęs mažame miestelyje, neįmanoma nepastebėti, jog jame padaugėja naujų veidų. 

„Labai norėjau suprasti, kas vyksta mano gimtajame miestelyje, kodėl jis tapo traukos tašku? Vykdydama tyrimą supratau, kad naujakuriai dažnai renkasi šią vietą dėl jos autentiškos architektūros ir galimybės save įgalinti prisidedant prie miesto kultūrinės plėtros. Naujakuriai čia mato erdvę, kurioje gali realizuoti savo idėjas ir kurti su bendraminčiais, ko galbūt negalėjo padaryti didmiestyje. Tai atsispindi ir jų kasdienėse veiklose – jie inicijuoja kultūrinius renginius, atgaivina apleistus pastatus ir kuria naujas erdves bendruomenei“, – teigė ji. 

Vis dėlto, pasak A .Paulauskaitės, senbuviai lėtai prisitaiko prie pokyčių.

„Jie yra pripratę prie to seno miestelio vaizdo, jie turi savo vadinamąjį mažo miestelio gyventojo habitus – daugelis jų nemėgsta naujovių, nes jos juos gąsdina, automatiškai jiems reikia daugiau laiko priprasti. Tai natūralu – kiekvienam pokyčiui reikia laiko. Tačiau tikiu, kad bendradarbiaujant ir kuriant bendras erdves bei projektus abiejų grupių ryšiai stiprės ir kartu bus kuriama stipri, vieninga bendruomenė“, – mano A. Paulauskaitė.

Tiesa, A. Paulauskaitė pripažino, kad nemažai jaunimo renkasi išvykti – esą todėl, kad mažesni miesteliai dažnai neatrodo patrauklūs karjeros galimybių prasme.

„Tačiau tie, kurie grįžta ar apsigyvena Švenčionėliuose, mato galimybių kurti ir prisidėti prie miesto atsinaujinimo. Nors gentrifikacija dar nėra stipriai pasireiškusi, jau dabar matomas būsto kainų kilimas. Nepaisant to, Švenčionėliai dėl mažesnių nekilnojamojo turto kainų ir palankios socialinės aplinkos išlieka patrauklūs tiems, kurie nori įsigyti būstą ir čia įsikurti. Viena mano tyrimo dalyvė teigė, kad Švenčionėliai yra tarsi balta drobė, niekieno nepaliestas miestelis, kur atsiveria galimybės palikti savo pėdsaką ir prisidėti prie miestelio atnaujinimo. Jokiu būdu to nedaryti apstatant naujais pastatais ar griaunant, bet kaip tik dirbant su tuo, ką miestelis turi, taip atskleisti jo tikrąją galią. Raudonų plytų pastatai yra miestelio širdis, tai labai vertingi pastatai, kurie iškyla dėl istorinės praeities, ir tarp naujakurių esančių architektų, verslininkų ir vystytojų dėka tampa įgalinti. Jų dėka atsiranda erdvės dirbti, kurti ir dalytis savo idėjomis“, – teigė A. Paulauskaitė. 

Ji pastebėjo, kad Švenčionėlių gyventojų skaičius per pastarąjį dešimtmetį šiek tiek išaugo. 

2021 m. mieste gyveno 4918 žmonių, palyginti su 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, gyventojų skaičius 2021 m. paaugo 404 registruotais gyventojais. „Šie rodikliai rodo teigiamą gyventojų pokytį Švenčionėlių seniūnijoje, o tai rodo teigiamą gyventojų skaičiaus augimo tendenciją. Tai suteikia vilčių, kad ateityje vis daugiau jaunų žmonių rinksis pasilikti ar grįžti į miestelį, o naujakuriai ir senbuviai ras bendrą kalbą, kurdami stiprią, kūrybingą ir klestinčią bendruomenę“, – vylėsi ji. 

Šis darbas parengtas įgyvendinant du projektus: Medijų rėmimo fondo finansuojamo „Bendros jungtys: pasitikėjimo ir dialogo platforma“ ir PERSPECTIVES.

PERSPECTIVES – naujos nepriklausomos, konstruktyvios ir daugiaperspektyvės žurnalistikos ženklas. 

Projektas yra įgyvendinamas tarptautinio redakcinio tinklo iš Vidurio Rytų Europos ir iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išreikštos nuomonės ir pažiūros yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi finansuojančių institucijų nuomonę. Nė viena jų nėra atsakingos.