Gyventi savo gyvenimą

„Kiek save pamenu, visada buvau smalsi“, – nusišypso Renata, paklausta, kas įkvėpė pasirinkti psichologės karjerą. Jau ankstyvoje vaikystėje, nė nežinodama, ką tiksliai veikia psichologai, kokia jų darbo specifika, svajojo apie šią profesiją. O sužinojusi, kad psichologijos žinios padeda suprasti žmonių elgesio motyvus, veiksmų logiką ir pažinti sielą, dar labiau užsidegė noru studijuoti psichologiją.

Psichologijos žinios visų pirma padėjo pažinti pačią save. „Man visada buvo įdomu, kiek iš tiesų galime gyventi savo gyvenimą, kai labai daug dalykų lemia auklėjimas. Kai įgijau psichologijos žinių, sužavėjo supratimas, kad ne viską sprendžiame patys, kad daug dalykų yra nuspręsti už mus. O aš norėjau gyventi savo gyvenimą, su savo nuostatomis, ir žinoti, kad net jei darau pačią didžiausią kvailystę, tai darau ją pasirinkdama pati, o ne dėl vaikystės traumų ar patirčių. Užtruko, kol supratau, kurios mintys ir nuostatos tikrai mano, o ne įdiegtos tėvų, senelių ar kitų žmonių. Bet šiandien tvirtai žinau, kad gyvenu savo gyvenimą“, – pasakoja ji.

Tikslas – pažinti ne tik kitus

Renata sako, kad tai mokslas, kuriame reikia nuolat tobulėti, siekti ne tik profesinių žinių, bet ir gilesnio savęs pažinimo. „Psichologai taip pat lankosi pas psichologus, nes jei turėtų neįveiktų traumų, negalėtų padėti savo klientams. Naujausia pamoka, kurią išmokau lankydama terapiją, kad kiekvienas žmogus gyvena tokį gyvenimą, kokio nori. Būdama penkiolikos, įsivaizdavau, kaip atrodys mano gyvenimas, kai būsiu 35-erių. Šiandienis mano gyvenimas labai skiriasi nuo to įsivaizdavimo, nes jis rėmėsi penkiolikmetės patirtimi. Bet kai sulyginu tai, ką įsivaizdavau, su tuo, kaip viskas yra šiandien, suprantu, kad, nepaisant skirtumų, gyvenu taip, kaip anuomet ir tikėjausi gyvensianti. O šis supratimas atneša palengvėjimą“, – sako Renata.

Jei visgi tektų keisti profesiją, ji rinktųsi interjero dizainą arba norėtų tapti dailininke: nuo vaikystės mėgsta piešti, tapybai skiria laiko ir dabar, o kartais atsidariusi mobiliąją programėlę kuria namų interjerą. „Bet nemanau, kad pasauliui kada nors nebereikės psichologų, o man, stebėtojai, šis darbas yra tobulas. Juk dėl psichologijos perpratau net matematiką – mokykloje šios disciplinos nemėgau, o studijuojant reikėjo aukštosios matematikos“, – priduria ji.

Esminiai žmonių poreikiai – panašūs 

Nors neslepia savo homoseksualumo, o internete neretai mato užklausas, kad ieškomas LGBTQ+ bendruomenei draugiškas psichologas, besikreipiančių vienalyčių porų sako sulaukianti nedaug – iki dešimties per metus. Tačiau turima praktika rodo, kad ir vienalyčių, ir skirtingos lyties porų problemos – panašios.

„Visuomenėje bandoma įteigti mintį, kad vienalytės poros kažkuo kitokios. Tačiau žmonių, kaip homo sapiens atstovų, poreikiai absoliučiai vienodi. Apie kokį santykį kalbėtume – poros, šeimos, draugų, darbo – mes ieškome tų pačių dalykų: saugumo, bendrumo, palaikymo, artumo. Visiškai nesvarbu, ar esi homoseksualus, ar heteroseksualus, juodaodis ar baltaodis, krikščionis ar musulmonas – visų žmonių poreikiai vienodi“, – sako Renata ir priduria, kad vienintelis skirtumas, kuris atsiskleidžia tarp heteroseksualių ir homoseksualių žmonių – kaip pristatyti savo partnerį tėvams. Heteroseksualias poras neramina, kad tėvams gali nepatikti partnerio išsilavinimas ar darbas, netenkinti uždirbamos pajamos, o vienalytės poros šias baimes stumteli į šoną ir pirmiausia nerimauja, kaip artimiesiems pasakyti, kad jų partneris – tos pačios lyties.

„Beje, – priduria pašnekovė, – man kiek keistai skamba skelbimai, kad ieškomas LGBTQ+ draugiškas psichologas – juk psichologo profesija įpareigoja, psichologai ir psichoterapeutai mokosi suprasti žmonių įvairovę, žmogaus patiriamą kančių ir džiaugsmų spektrą.“

„Pasakiau, ir nieko nenutiko“

Žvelgdama į praeitį, Renata pasakoja jau vaikystėje jautusi, kad yra homoseksuali, bet stiprus visuomenės spaudimas trukdė viešai atsiskleisti. Pirmą kartą apie seksualinę orientaciją papasakojo studijų bičiulei. Tuo metu Renatai buvo 21-i. „Pasakiau jai, kad esu homoseksuali, ir nieko nenutiko, ugnikalniai neišsiveržė. Bet kartu įvyko labai daug – supratau, kad buvimas homoseksualia apie mane nepasako nieko ypatingo“, – pamena ji, pridurdama, kad drąsos tąsyk visgi reikėjo. 

„Tiesą sakant, nesuprantu tokio dalyko kaip atsiskleidimas, ir man net kiek keista kam nors sakyti, kad esu homoseksuali. Tarsi sakyčiau, kad esu baltaodė. Man tai taip natūralu, ir manau, kad žmonės neturėtų bijoti kalbėti apie savo orientaciją. Kolegoms irgi niekada nesu ištarusi žodžių „aš homoseksuali“, tačiau to neslepiu, ir iš to, kaip kalbu apie save, ką pasakoju, jie supranta“, – Renata norėtų, kad pagaliau išnyktų stigma, kuri tarsi nurodo, kad pirmiausia privalai pasipasakoti apie savo seksualinę orientaciją, ir tik tada, jei tave priima, gali laisvai kalbėti apie kasdienio gyvenimo dalykus.

Dialogas su savimi

Su Renata pirmiausia pasikalbame nuotoliu, o vėliau susitinkame Klaipėdoje. Pakvietusi pasivaikščioti po mišką, ji pasakoja, kad Klaipėda tam tikra prasme negyvas miestas – čia mažai spalvų, veiklų jaunimui. Kita vertus, šis miestas jai labai artimas, nes jame randa lėtą buvimą, tylą ir ramybę, mieste daug urbanizacijos nepaliestų gamtos kampelių, o gamtą ji labai mėgsta. „Psichoterapeutas Karlas Gustavas Jungas yra sakęs, kad žmogus bent dviem savaitėms per metus turėtų grįžti į gamtą, pagyventi gamtoje. Aš taip nedarau, bet laisvalaikiu labai mėgstu išvažiuoti į gamtą, pasivaikščioti“, – Renata sako prisirišanti prie vietų, yra prisirišusi ir prie Klaipėdos, ir jokiame kitame mieste savęs neįsivaizduoja.

Ji save vadina vieniše. „Per atostogas, jei jos ilgesnės, atsiriboju nuo žmonių, neskambinu, prašau, kad ir man niekas neskambintų, neatrašau į laiškus. Išeinu į visišką izoliaciją. Man reikia tylos, vienatvės, nes joje įeinu į dialogą su savimi“, – tyla, vidinis dialogas ir vienatvė, sako ji, padeda inventorizuoti mintis, jausmus ir elgesį, atpažinti negatyvias, kenksmingas nuostatas, o tada, tarsi atgimus, galima grįžti ir vėl dirbti su žmonėmis. Klaipėda yra laisvės miestas, sako Renata, o laisvė jai – viena iš pamatinių vertybių.

Šis darbas parengtas Bendra.lt įgyvendinant Europos Sąjungos PERSPECTIVES projektą. 

Darbas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išsakyti požiūriai ir nuomonės yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ir poziciją. Nei Europos Sąjunga, nei pagalbą teikianti institucija negali būti laikomos atsakingomis.