Tai yra išsami tyrimo versija. Sutrumpinto varianto ieškokite čia.

Liaukitės savo pinigais remti žmonių su negalia atskyrimą nuo visuomenės – tokią žinią pernai rugsėjį paskelbė Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių komitetas Europos Komisijai. Jis turėjo galvoje Europos Sąjungos (ES) struktūrinę paramą socialinės globos įstaigoms, kurios yra viskas viename – ir gydymo įstaigos, ir nuolatinės globos namai, ir socializacijos vieta. Duomenys rodo, kad ir Lietuvoje struktūrinė parama daugiausiai „nusėdo“ kurti šiek tiek patogesnei aplinkai, o ne alternatyvoms.

Pernai institucinės globos sistemą supurtė keli skandalai: paaiškėjo, kad prie lovos ar net tualetuose buvo ilgam pririšami neįgalūs socialinės globos namų auklėtiniai, pro langą iškrito neprižiūrimas vaikas, galimai prievarta nutraukiami moterų nėštumai, sutrikusio elgesio mergina neprižiūrėta mirė užspringusi, į viešumą iškilo smurto, išnaudojimo ir nepagrįsto slopinimo medikamentais atvejai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre. Šios žinios sulaukė politikų dėmesio, bet trys ministerijos, atsakingos, kad vaikai ir jaunuoliai su psichikos ir proto negalia gautų jiems reikalingas paslaugas, kol kas neturi paskatos suvienyti jėgas reformai. Europos koalicija už gyvenimą bendruomenėje (ECCL) savo ataskaitoje Lietuvą, kartu su Bulgarija, Vengrija, Latvija, Rumunija ir Slovakija, mini tarp valstybių, kurios vis dar naudoja ES paramą globos institucijoms renovuoti ir statyti. Europos Komisija žada, kad ateityje investicijas, kurios atitolina, o ne skatina žmonių su negalia perkėlimą į bendruomeninius namus, valstybėms teks grąžinti.

Į globos įstaigą nepilnametį sūnų atidavusi Rasa (vardas pakeistas, globos namai straipsnio autorei žinomi) negalėjo namuose pasirūpinti dabar jau pilnametystės sulaukusiu Robertu (vardas pakeistas), turinčiu autizmo spektro diagnozę ir sunkią proto negalią. Tačiau instituciniuose globos namuose sūnaus būklė jau daugelį metų anaiptol negerėja: vaikiną dažnai ištinka priepuoliai. Globos įstaigos aplinka, bendravimas su kitais pacientais ir taikomi itin griežti suvaržymo metodai (diržai, rankų rakinimas už nugaros) jam kelia nuolatinę įtampą: „Netinka jam tas skyrius – [gyventojas] su depresija guli šalia, kiti pusiau tokie. Mano sūnui tenka gulėti pririštam, nes laužo sveikesniųjų daiktus.“

Rasa žino, kad jos sūnus – sunkus atvejis, bet jai nesuprantama, kodėl, kai suserga viena globos namų darbuotoja, jos kolegė turi prižiūrėti net dvi grupes – iš viso apie 20 asmenų su negalia. Jos pastebėjimai – ne atsitiktinumas. Seimo kontrolierių įstaigos atliktas patikrinimas; parodė, kad darbuotojų trūksta daugybei globos įstaigų. Esami darbuotojai nespėja prisitaikyti prie kiekvieno gyventojo.

Socialinės globos namuose vaikams ir jaunimui su negalia pernai gyveno 646 asmenys. Žmogaus teisių organizacijos pabrėžia, tokių įstaigų neužtenka kosmetiškai pagerinti – reikia iš principo keisti paslaugų modelį.

Pinigų buvo

Ko labiausiai trūksta žmonėms su negalia ir jų šeimoms, bent jau Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) galėjo sužinoti iš savo užsakytos Psichikos sveikatos priežiūros paslaugų optimizavimo galimybių studijos. Studijos autorių skaičiavimais, išsamiai reformai prireiktų apie 28,5 mln. eurų per visą ES paramos laikotarpį. Atlikus skaičiavimus pagal Finansų ministerijos tinklalapyje esparama.lt pateiktus duomenis, su psichikos sveikata susijusioms veikloms išleista apie 60 mln. eurų (pasiskirstymą žr. grafike).

Galimybių studijos autoriai kritikavo tai, kad vyriausybė nesinaudoja nevyriausybinių organizacijų (NVO) įdirbiu naujo tipo lanksčioms paslaugoms kurti, trūksta socialinių darbuotojų ir specialistų provincijoje. Nepaisant šių išvadų, bendradarbiavimas su NVO praėjusiu ES paramos laikotarpiu lėšų nesulaukė. Sekti, kaip įgyvendinamos galimybių studijoje ir kitur pateiktos rekomendacijos, būtų buvę galima panaudojant beveik 145 tūkst. eurų ES lėšų ir 25,6 tūkst. eurų valstybės lėšų biudžetą, skirtą vertinimui ir stebėsenai. Tačiau priemonės apraše įtvirtinta, kad projektas turi būti įgyvendinamas be partnerių (įskaitant NVO).

Be to, kokybiškas psichikos sveikatos priežiūros paslaugų vertinimas ir stebėsena materializavosi kaip patalpų remontas, biuro įrangos, baldų, kompiuterių ir transporto priemonės įsigijimas. Pagal pateiktą projektą, su baldais, automobiliu ir įranga Valstybinis psichikos sveikatos centras efektyviau vertins ne mažiau kaip 97 psichikos sveikatos įstaigas, nes galės į jas nuvykti.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM), besirūpinančios socialine globa, sektoriuje projektai, kuriuose minima proto ir psichikos negalia, gavo apie 20 mln. eurų, iš kurių 7,5 mln. investuota į statybas, renovaciją ir įrangos pirkimą globos namams. Atsakydami į paklausimą, SADM specialistai aiškino, kad tai reikalinga padėti stacionarams „pasirengti socialinės globos įstaigų lincencijavimui“. Tikslas perkelti žmones su negalia į bendruomeninę globą ES lėšomis, specialistų teigimu, nekeltas. Iš viso stacionariai socialinei globai pagal 71 projektą skirta 44,4 mln. eurų, nestacionarioms socialinėms paslaugoms – panašus lėšų kiekis. Pertvarką SADM kuruoti pavesta ne Socialinės globos įstaigų skyriui, o Šeimos ir bendruomenių departamentui, taip simboliškai pabrėžiant, kur orientuojamasi.

„Darbuotojai skundžiasi [per dideliu krūviu], bet kodėl ne ministerijai?“ – stebisi Rasa. „Vadovaujantis socialinės globos namų […] nuostatais, asmenims gaunantiems ilgalaikę socialinę globą užtikrinama nuolatinė specialistų priežiūra, – atsako SADM atstovai, atsakydami į pateiktus šio tyrimo klausimus. – Asmeniui, gaunančiam ilgalaikę globą, pagal įvertintus poreikius sudaromas individualus socialinės globos planas.“ Tačiau, kaip rodo Rasos patirtis ir Seimo kontrolierių ataskaita, globos namuose trūksta darbuotojų ir patalpų individualiai pritaikyti aplinką ir dienotvarkę pagal kiekvieno gyventojo poreikius. SADM ketina tai spręsti jau šiemet keldama socialinių darbuotojų atlyginimus.

Žinomas vaikų psichiatras, psichikos sveikatos ekspertas dr. Dainius Pūras komentuoja: „Užsienio ekspertai stebisi: kodėl viską darote, kad tik vaikas šeimoje neaugtų?“ Paprašytas pateikti gerų pavyzdžių užsienyje, jis giria Gruziją: „Taip sutapo, kad jie jau sprendė [globos sistemos] problemas, bet 2008 m. agresija prieš jų valstybę tai paspartino, nes Gruzija gavo rimtą Vakarų paramą įvairioms reformoms. Valdžia tiesiai pasakė: mes darysime taip, kad nebūtų globos namų. [Lėšų skyrę] amerikiečiai nesitikėjo tokio progresyvumo,“ – gerą pavyzdį pateikia ekspertas ir primena, kad Gruzijoje nepriklausomybės pradžioje taip pat buvo apie 4600 <uždaryta didžiausia globos institucija vaikams su negalia, kurioje arti šimto vaikų valstybės ir nevyriausybinio sektoriaus pastangomis rado naujus namus pagal savo poreikius.

Mažesnės institucijos – ne bendruomenė

Lietuvos neįgaliųjų forumo direktorė Dovilė Juodkaitė, Marijampolėje atidarydama nuotraukų parodą „Tapatybės iliuzija“ apie institucinės globos įstaigose gyvenančius asmenis su proto ir psichikos negalia, apgailestavo, kad daugybės psichikos ir proto negalią turinčių žmonių gyvenimas prabėgs taip ir nesulaukus jiems priklausančių paslaugų. „Šie žmonės irgi gyvena savo vienintelį gyvenimą,“ – pabrėžė ji.

Gyvenimas bendruomenėje reiškia, kad žmogus turi galimybę pasirinkti, kur ir su kuo gyventi, gali gauti paramą bei paslaugas namuose. Visa tai papildytų platus paslaugų spektras žmonių su negalia aplinkiniams, pavyzdžiui, psichologinė pagalba, socialinio darbuotojo ir pedagogo patarimai. Ištikus priepuoliui, padėtų kvalifikuoti medikai, o lavinimąsi prižiūrėtų mobili specialistų komanda. Ekspertų grupės sudarytose gairėse nurodoma, kad vaikams tokia globa gali būti šeimoje arba į šeimą panašioje bendruomenėje „su vienu ar keliais konkrečiais globėjais, atliekančiais tėvų vaidmenis“. Pasak D. Pūro, tam būtina kurti profesionalių globėjų etatus. Globėjams už vaiko su sunkia negalia, reikalaujančio daug dėmesio, priežiūrą reikėtų mokėti atlyginimą. Maždaug dešimt globėjų šeimų prižiūrėtų specialistų komanda. Suaugusiems pagrindinis principas – nepriklausomybė, t. y., aplinka turi būti pritaikyta taip, kad kuo daugiau dalykų asmuo galėtų naudotis pats, be kitų pagalbos.

Priešingai, institucine globa vadinamas toks paslaugų paketas, kai globa, lavinimas ir sveikatos apsauga teikiami visiems vienodai pagal įstaigai įprastas procedūras. Pagal JT Neįgaliųjų teisių konvenciją valstybės, įskaitant Lietuvą, įsipareigojo tokią globą keisti bendruomenine. „2010–2020 m. Europos strategijoje dėl negalios: tolesnis siekis kurti Europą be kliūčių“ numatoma, kad bendruomeninėms paslaugoms kurti, darbuotojams mokyti ir socialinei infrastruktūrai pritaikyti reikia naudoti struktūrinius fondus. Pasak tyrėjų ir konsultantų Camillos Parker ir prof. Luke’o Clementso, struktūriniams fondams negalioja argumentas, kad valstybės biudžetas yra ribotas ir privalo aprėpti daug socialinių problemų. ES lėšos yra „papildomų“ pinigų injekcija valstybei, skirta įgyvendinti ES prioritetus ir įstatymus. Kitaip tariant, vietos politikų argumentas, kad pirmiausia reikia pasirūpinti labiau „degančiais“ socialinės politikos prioritetais – silpnas.

Žmonių su proto negalia palaikymo centras (Mental Disability Advocacy Center – MDAC) tyrė, kaip ES leidžia struktūrinių fondų lėšas ir konstatavo, kad milijonai eurų vis dar išleidžiami institucinės globos įstaigoms statyti ir renovuoti. Europos Komisijai dėl to teko aiškintis prieš Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetą. „Dabar jau turime griežtesnę sistemą. Jei aptiksime projektą, kuris prieštarauja [JT Neįgaliųjų teisių] Konvencijai, galėsime nutraukti išmokas ir atsiimti lėšas, skirtas konkrečiai valstybei narei,“ – teigiama EK atsakyme JT Neįgaliųjų teisių komitetui. Tačiau duomenų, kiek pinigų išleista institucinei globai, EK atstovai neturėjo ir negalėjo pateikti, atsakydami, kad valstybės pačios sprendžia, kaip stebėti struktūrinių fondų lėšų skirstymą. MDAC pažymi: tai reiškia, kad tos pačios vyriausybės, kurios mėgsta ES lėšas naudoti institucinei globai, spręs, ar tartis su žmonių su negalia atstovais, ar ne. Be to, neužtenka „daugiau taip nedaryti“ – nevyriausybinės organizacijos reikalauja atlyginti žalą ir liepti valstybėms grąžinti institucinei globai išleistus pinigus.

Pernai žmonėms su negalia atstovaujančios organizacijos atkreipė dėmesį į duomenis, kad ES finansavimas institucinei globai naudotas Vengrijoje (apie 9 mln. eurų), Rumunijoje (suskaičiuota, kad ten globos institucijų remontui ir statybai skirta net 24 mln. eurų – žr. interaktyvų žemėlapį). MDAC teigimu, tokiose šalyse institucijos nėra naudojamos kaip paskutinė galimybė, nesant jokio kito būdo pasirūpinti žmogumi su negalia, o kaip standartinis sprendimas. Vengrijai kliuvo ir 2012 m. Europos žmonių su negalia parlamento posėdyje, kuris vyko tuo laikotarpiu, kai buvo braižomos naujo laikotarpio ES paramos gairės. Dalyviai pažymėjo, kad ir Bulgarija, Latvija, Prancūzija bei Nyderlandai naudoja ES paramą vienoms institucinės globos institucijoms išardyti, vietoje jų statant… naujas panašaus tipo institucijas. Žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“ pažeidimų šioje srityje rado ir Kroatijoje bei Graikijoje. Kroatijoje HRW institucinei globai priskyrė ir privačias bei valstybines šeimynas, kur žmonės su negalia gyvena po 20, nes į tokius globos namus jie patenka be savo sutikimo, o pašaliečiams į juos patekti ir su gyventojais bendrauti sunku.

Žmonių su negalia teisių gynėjai pažymi, kad valstybių atstovai iki galo nesupranta, kuo skiriasi institucinė ir bendruomeninė globa. Golvėjaus Nacionalinio Airijos universiteto Negalios teisės ir politikos centro teigimu, uždariusios stambias globos institucijas, valstybės žmones su negalia apgyvendina gyvenamuosiuose kompleksuose, skirtuose vien asmenims su negalia. Nors iš pažiūros tai atrodo šeimyniškai, gyventojai tokiuose kompleksuose būna atskirti nuo visuomenės ir negali pasirinkti, su kuo bendrauti. Institucijomis laikomos tos įstaigos, kurios gyventojams liepia laikytis griežtos rutinos, nustato, kada keltis, valgyti, leisti laisvalaikį, neatsižvelgdamos į individo pasirinkimą. Seimo kontrolierių ataskaitoje pažymima, kad ir mažose globos įstaigose privalomi individualūs socialinės globos planai laikomi formalumu, neperžiūrimi per nustatytą laikotarpį (kiek gyventojų Lietuvos globos įstaigose, žr. grafike).

Kaip konkrečiai reikės įgyvendinti pertvarką, savivaldybių darbuotojai dažnai dar nežino. „Socialinio darbuotojo 0,2 etato, o individualios priežiūros personalo – 4,1, organizuojant pamaininį darbą, – rodo dokumentus Šakių rajono mero pavaduotojas Edgaras Pilypaitis, kuriam tenka ieškoti sprendimo, kaip pasirūpinti tėvų globos netekusiu sunkią negalią turinčiu Gediminu (vardas pakeistas). Globos namuose vaikas buvo neramus, todėl jį apgyvendino mokykloje. Savivaldybė verčiau jį perkeltų institucinius globos namus Pabradėje, bet laukiančiųjų eilė niekaip nesistūmėjo. „Susiduriam su tokia problema, kad vaikui susirgus, ligoninė jo be lydinčio asmens nepriims. Iš kur rasti žmogų, kuris į ligoninę gulsis tiek, kiek jam reikės? Meldžiamės, kad tas vaikas nesusirgtų,“ – aiškina mero pavaduotojas. Savivaldybės darbuotojai iš nekalbančio vaiko niekaip nesužino, kuo būtent jam netiko gyvenimas šeimynos tipo globos namuose, sveikų vaikų apsuptyje.

D.Pūras kritiškai žiūri į smulkias institucijas ir paramą šeimynoms: „Šeimynos – specifiškai lietuviškas reiškinys, tarptautiniai ekspertai nesupranta, kas tai yra, ir aš nežinau, kaip šį terminą išversti. Kaip galima kokybiškai auginti 10-12 <svetimų vaikų? Nekalbu apie pseudošeimynas, kur globos namų pastatai lieka tie patys, tik skirtinguose korpusuose gyvena skirtingos pseudošeimynos ir vakare kartu geria arbatą,“ – negaili kritikos ekspertas, prisimindamas, kad privačiuose pokalbiuose valstybės tarnautojai esą atskleidę didžiausią savo baimę – kad beglobius vaikus gali įsivaikinti tos pačios lyties poros. Jiems esą tai baisiau nei vaikų patiriamas fizinis ir seksualinis smurtas įstaigose ar perteklinė fiksacija.

Praėjusių metų gegužę ES ombudsmenė Emily O’Reilly ėmėsi specialaus tyrimo dėl struktūrinės paramos naudojimo JT Neįgaliųjų teisių konvencijos neatitinkančioms veikloms. Pasiteisindamos, kad bendruomeninės paslaugos kaip nesisteigia, taip nesisteigia, valstybės atsigina nuo kaltinimų: „Argi būtų humaniškiau leisti [institucinės globos įstaigų] gyventojams tverti niūrią „šiandieną“, kol jie laukia geresnio „rytojaus“ perspektyvos?“ Blogos sąlygos (nepakankamas šildymas, maitinimas, netinkamos higienos sąlygos, privatumo ir reabilitacijos paslaugų trūkumas, gyventojų patiriamas fizinis, taip pat ir seksualinis smurtas) tampa pateisinimu kelti trumpalaikius tikslus gesinti šių problemų „gaisrą“.

Kad išvengtų klaidų ateityje, JT Neįgaliųjų teisių konvencijos komitetas išaiškino, kad valstybės turėtų sukurti deinstitucionalizacijos planus. Juose nustatytų konkrečius tikslus bei kada jie turėtų būti pasiekti (Vengrija kritikuojama, kad tokiam planui nusistatė 30 metų laikotarpį). Bendruomenine įstaigą reikėtų laikyti ne pagal jos dydį, o pagal tai, ar ji leidžia gyventojams būti nepriklausomiems, dirbti ir dalyvauti bendruomenės gyvenime.

Kaip skirstyti ES lėšas sau pavaldžioms įstaigoms, sprendžia ministerijos. Nors aukščiausio lygmens strateginiuose dokumentuose (žr. „2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos strategiją konvergencijos tikslui įgyvendinti“) minimos integracijos paslaugoms žmonėms su negalia, psichinė ir proto negalia neišskiriama, o į žmones su negalia atsakingos institucijos žiūrėjo kaip į esamus ar potencialius darbo rinkos dalyvius.

Pagal Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014-2020 <metų veiksmų planą, sutrikusio vystymosi kūdikių namai, vaikų su negalia globos įstaigos ir kitos institucijos turi būti perorganizuojamos visoje Lietuvoje. Į bandomuosius pertvarkos projektus pateks 27 įstaigos ir iki 2020 m. neįgalių suaugusių asmenų, patenkančių į institucinę globą, skaičius turi sumažėti 40 proc., vaikų – net 60 proc. „Nekalbėkime šiandien apie pinigus, jų šaltiniai atsiras,“ – ramino savivaldybių atstovus Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė susitikime Marijampolėje. SADM atstovai teigia dalį savo administruojamų ES ir valstybės biudžeto lėšų nukreipę Stacionarių socialinių paslaugų infrastruktūros modernizavimo programai įgyvendinti.

„Mums tos naujovės kelia abejonių,“ – praėjusių metų liepą vykusioje diskusijoje šia tema pripažino Marijampolės savivaldybės Socialinių reikalų departamento direktorė Daiva Pankauskienė. Jos savivaldybėje globos įstaigos skaidomos, globos funkcijas perima religinės ir visuomeninės organizacijos, o savivaldybė primoka išlaikymo kainą, kiek neužtenka iš asmeniui skirtos neįgalumo pašalpos. Marijampolės našlaičių globos namų „Putinas“ uždarymas laikomas sėkmės istorija, bet sukurtos šeimynos iš karto sulaukė neigiamos kaimynų reakcijos.

Iš viso, įskaičiuojant nebaigtus projektus, įvairiems globos namams įrengti ir aprūpinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) skyrė 41,8 mln. eurų paramos, iš jos 35,5 mln – ES lėšos. Į šiuos skaičius įeina globos namai senjorams, taip pat įvairūs nevalstybiniai (pvz., religinių organizacijų) globos namai. Palyginimui, pagalbai globėjams skirta tik pusantro milijono eurų. Įstaigos – ir mažos, „šeimyniškos“, ir stambios.

Paklausta apie pagrindinius sistemos trūkumus,Vaikų reabilitacijos ligoninės „Lopšelis“ Abilitacijos/reabilitacijos ir slaugos skyriaus vadovė Indrė Bakanienė reziumuoja: „Dviračio kurti nereikia, Europoje turim naujas sistemas, reikia imti ir derinti. Reikėtų kaip Vakaruose uždaryti stacionarines įstaigas, užbaigt vaidint, kad purvu ir parafinu galima gydyti autizmą ar protinį atsilikimą, o teikti paslaugas toje bendruomenėje, kur tas vaikas gyvena, ir žiūrėti, ko jam reikia.“ Patekti į jos darbovietę nuolat ilgos eilės, nes reabilitacija turi kompensuoti tai, ko vaikai negauna švietimo sistemoje.

SAM specialistės V.Karalevičiūtė ir Asmens sveikatos priežiūros departamento Slaugos koordinavimo skyriaus vedėja Odeta Vitkūnienė aiškina, kad ES lėšos tam ir buvo skirtos – kokybiškai įrangai sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose esant reikalui žmogus su pripažintu sutrikimu gali gauti iki 15 dienų stacionarinės psichosocialinės reabilitacijos arba ambulatorinės reabilitacijos paslaugas – o po to grįš į aplinką, kurioje gyvena.

Respublikinė Klaipėdos ligoninė – viena iš ES paramos gavėjų. Psichiatrijos filialo Vaikų skyrius noriai įsileidžia atlikti reportažo. „Mūsų skyriuje tie vaikai, su kuriais nesusitvarko,“ – pristato paslaugas gydytoja Teresė Ramanauskienė. – Kol yra čia uždaryti, jie nurimsta tokioje struktūruotoje aplinkoje, kur su jais užsiimama, maloniai bendrauja. Vieno vaiko paklausiau: kodėl tu čia būni visai šaunus vaikinas, o globos namuose taip [blogai] elgiesi? „Kaip su manim elgiasi, taip ir aš elgiuosi,“ – sako. Dažnai būna, kad jie pikti ant viso pasaulio, atstumti, pamesti. Labai gaila.“ Beveik trečdalis vaikų šiame skyriuje – iš institucinių globos namų.

„Mūsų gydymas yra trumpalaikis. Pradedam ir užbaigiam, toliau perduodam. Tai nėra stebėjimo ar peržiūrėjimo įstaiga. Čia suteikiama visapusiška pagalba, kai ji yra reikalinga, o kai pagerėja, pacientai grąžinami į gyvenimą,“ – aiškina filialo vadovas Algirdas Narinkevičius. Įstaigoje vaikai mokosi valdyti emocijas, kad kuo daugiau krizių išspręstų patys. Specialistai supranta, kad jų pagalba trumpalaikė, jei po to vaikui reikia grįžti į aplinką, kuri jam kelia įtampą.

Žmonių su negalia gerovės tarp sėkmės rodiklių nėra

Lietuvoje atsiskaitymo už ES paramą sistema reikalauja nurodyti, kiek naudos gavėjų yra žmonės su negalia, bet neskaido pagal negalios rūšis. Kai SADM ES lėšomis rėmė žmonių su negalia profesinę reintegraciją, kaip sėkmės rodiklį nusistatė dalyvių įsidarbinimą. Paramos vertinimas rodo, kad tokie rodikliai neskatina prisiimti rizikos dirbti su nuo darbo rinkos itin nutolusiais asmenimis, tokiais kaip globos įstaigų gyventojai. Toks rodiklis kaip išsikėlimas iš globos namų gyventi savarankiškai niekur neįvedamas.

Remiantis ataskaitomis, statyti ir rekonstruoti pastatus, kuriuose būtų teikiamos socialinės paslaugos žmonėms su negalia, sekėsi daug geriau nei rasti veiklų dalyvių su negalia: veiksmų programoje pastatų numatyta 144, projektuose – 165. Pavyzdžiui, uždaviniui „Paskatinti socialinės rizikos asmenų ir socialinę atskirtį patiriančių asmenų ir jų šeimų geresnę integraciją į visuomenę ir darbo rinką“ įvertinti iškelti du rodikliai: pastatytų ir renovuotų pastatų ir tiesioginių naudos gavėjų. Pastarųjų skaičius veiksmų programos planuose siekė 390 tūkst., o, jei remsimės projektų planais, rodiklį planuota netgi gerokai viršyti – suteikti naudos 457,7 tūkst. žmonių su negalia. Taip nusistačius tikslus, investuoti į „betoną“ tampa patogiausia – visi, kurie galės naudotis paslaugomis ar gyventi renovuotame pastate, net jei investicijos neatitinka JT Neįgaliųjų teisių konvencijos, bus „naudos gavėjai“ ir bus nesunku pateikti kiekybinius rezultatus.

2012 strateginė ataskaita mini ir 1368 žmones su negalia, dalyvavusius profesinės reabilitacijos programose, bet nepatikslinama, ar negalia fizinė, ar proto/ psichikos. Ataskaita rodo, kad net ir šis rodiklis buvo nuolat mažinamas: veiksmų programoje numatyta įtraukti 2000 <žmonių su negalia, susumavus projektų planus, jų liko tik 1665. 2015 m.) lėšų neatsirado – kad tai nebuvo prioritetas, pripažįsta ir SADM specialistai.

Statistikos departamento 2014 m. duomenimis, 169 vaikai su negalia pernai gavo socialinę pagalbą namuose, apie 2400 lankė dienos centrus, kurie užima žmones su negalia, kol jų artimieji dirba. Specialistai pripažįsta, kad žmonių su negalia bet koks bendruomeninis gyvenimas dažniausiai gula ant tėvų pečių, o integracijai trukdo ir paplitę stereotipai. 2015 m. pabaigoje Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto užsakymu atliktos visuomenės nuostatų apklausa rodo, kad beveik pusė (46 proc.) Lietuvos gyventojų nenorėtų gyventi kaimynystėje su psichinę negalią turinčiais asmenimis. Kartu dirbti nenorėtų beveik tiek pat gyventojų – tai didžiausias nepakantumo darbovietėje procentas iš visų apklausoje išvardytų grupių.

Tyrimas parengtas „Media4Change“ žurnalistinių tyrimų konkursui.

Media4change tiriamųjų darbų konkursas rengiamas įgyvendinant Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo 2009-2014 periodo NVO Programos Lietuvoje remiamo projekto „Visi skirtingi – visi lygūs: aktyvus dalyvavimas, įvairovė, žmogaus teisės“ dalis.  Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl NVO Programa Lietuvoje negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.