Viktorijos tėvas (vardas ir kitos aplinkybės, galinčios padėti atpažinti heroję, pakeistos – aut. past.) smurtaudavo prieš ją ir jos mamą. Viktorija pamena smurtą dar nuo tada, kai jai buvo dveji–treji metai. Nors dabar tai praeity, bet labiausiai šokiruoja, nekalbant jau apie smurto žiaurumą ir brutalumą, žmonių, žinojusių apie padėtį namuose, abejingumas ir cinizmas. „Norėjau kiek įmanoma greičiau suaugti, kad tik mamos nebemuštų. Jei būčiau galėjusi, būčiau suaugusi anksčiau“, – sakė Viktorija.

Čia pateikiama pilna straipsnio versija. Trumpesnę galite rasti delfi.lt

Ar pasikeitė smurto suvokimas anksčiau ir dabar?

Viktorija: „Suvokimas apie smurtą pasikeitė: anksčiau vaikystėje ir paauglystėje maniau, kad nieko nėra blogiau už fizinį smurtą – mėlynes, kuriomis buvo nusėtas visas mano ir mano mamos kūnas. Žaizdos, kurias kartais reikėdavo siūti, nosies ar šonkaulių lūžiai, išmušti dantys, galų gale pats žinojimas, kas tuoj įvyks. Fizinis smurtas man atrodė siaubingas vien todėl, kad jis buvo matomas ant mano kūno, jo taip lengvai nebuvo galima paslėpti. Suaugusi supratau, kad psichologinis smurtas žymiai baisesnis: jo pasekmės jaučiamos visą gyvenimą, o žaizdos traukiasi labai lėtai.“

Kas prieš Jus ir Jūsų mamą smurtavo?

Viktorija: „Mano tėvas smurtavo prieš mane ir mano mamą. Šeimoje taip pat yra jaunesnė sesuo, kuri niekada nebuvo mušama, akivaizdžiai išskiriant, kad ji ne tokia kaip aš – ji mylima, laukta šeimoje, tėvelio dukrytė, kurios nevalia liesti.“

Kokio buvote amžiaus? Kiek laiko prieš Jus ir Jūsų mamą buvo smurtaujama?

Viktorija: „Pirmą kartą smurtą pamačiau ir patyriau dar būdama dvejų–trejų metų. Smurtas nuolatos kartojosi iki tol, kol man suėjo septyniolika.“

Kokius jausmus jautėte?

Viktorija: „Jausdavausi kalta, kai dėl manęs ar vietoj manęs „gaudavo“ mama, taip pat kai mušdavo ir mane. Logiškai mąstydama, suprantu, kad nereikia jausti kaltės, tačiau emocijos nusveria: „Jei būčiau šį kartą pratylėjusi ir „nedraskiusi akių“, gal nebūtų mušęs mamos“, „Pati kalta, kad prisidirbau“ ir kt. Kaltę jaučiu ir dabar: gal viskas galėjo susiklostyti kitaip, jei būčiau ieškojusi pagalbos, būčiau kažką dariusi. Tikrai tikiu, kad kaltę jausiu visą gyvenimą, manau, kad tai viena iš psichologinio smurto pasekmių.“

Ar kam nors papasakojote, kas vyko?

Viktorija: „Žinojo tiek mamos, tiek tėvo šeima. Svetimiems žmonėms nieko nepasakodavau, nes buvau mokyta: „Negalima nešti šiukšlių iš namų.“ O smurtas buvo tarsi šiukšlė, kuria nesigiriama. Kai smurtas liovėsi ir sulaukiau pilnametystės, keliems žmonėms esu sakiusi, kad vaikystėje patyriau tėvo smurtą, tačiau į detales nesileidau. Tai yra pernelyg skausminga patartis, kurią noriu pamiršti. Su savo vyru gyvenu jau septynerius metus, bet vienintelis dalykas, kurį jam pasakiau, yra tai, kad tėvas smurtavo, o daugiau jis nieko nežino. Visų žmonių reakcija, kai pasakiau apie tėvo smurtą, buvo tokia, lyg būtų prisilietę prie purvino žmogaus: mirtina tyla ir užuojautos kupinas žvilgsnis, nors užuojauta tikrai nepadeda. Tas žvilgsnis tarsi sakyte sako: „Daugiau nieko nepasakok, tai nėra mano reikalas.“ Tokių dalykų niekas nenori girdėti, todėl ir reakcija atitinkama.“

Papasakokite, kaip visa tai vykdavo? Ar smurtas nuolatos kartodavosi?

Viktorija: „Smurtas kartodavosi nuolatos su pažadais, kad tai buvo paskutinis kartas. Iki 14–15m. labai išgyvenau, gailėjau savęs ir mamos. Maniau, kad jau geriau nusižudyti negu gyventi tokį gyvenimą. Porą kartų net bandžiau tai padaryti… Bandė ir mama. Į atmintį įsirėžė vaizdas, kai mama bandė įšokti į šulinį, bet giminaičiai sulaikė. Kartą namie per patį pykčio piką išgirdau, kaip tėvas sušuko mamai: „Šok, vis tiek tu čia niekam nereikalinga.“ Įbėgusi į kambarį, pamačiau mamą, jau stovinčią ant penkto aukšto balkono atbrailos. Tada man buvo maždaug septyneri ir turbūt gyvenime garsiau neklykiau… Esu ne kartą mačiusi, kaip tėvas surakina mamą antrankiais, turėjo net kelis, nes reikėjo jo darbui. Surakina ir spardo jos galvą į stalo koją, sieną ar tiesiog daužo ją į grindis. Kai vaikystėje netyčia išpurvinau kaimyno mašiną dažais, tėvas prie kaimyno paėmė mane, sėdinčią ant grindų, už plaukų ir, kelis metrus vilkęs, mane metė taip, kad net kvapą užgniaužė. Mama tuo metu šaukė, kad tėvas muštų ją, o ne mane. Kadangi smurtas kartodavosi, ji pradėjo vartoti alkoholį, o tėvas kaltindavo mane, nes esą aš kalta, kad jų šeima pasiekė tokį lygį. Kartą grįžęs tėvas be jokių užuolankų pačiupo mane ir, paguldęs prie pat kietai miegančios mamos, pradėjo smaugti. Paleido tik pamatęs, kad nebesipriešinu. Tada bėgau iš namų tiek, kiek tik kojos nešė, bet, kai grįžau po poros dienų, laukė dar daugiau smurto.

Man paaugus ir gimus sesei, tėvas nebeapsiribojo tik fiziniu smurtu. Prasidėjo nuolatinis mūsų su mama žeminimas, engimas, prie fizinio smurto prisidėjo psichologinis ir ekonominis. Tėvas tuo metu neblogai uždirbo ir nepraleisdavo progos pasipuikuoti tuo prieš kitus, šaipydamasis iš mamos, kad iš bobos jokios naudos, kol ji dekrete. Mama jausdavosi siaubingai, kai turėdavo prašyti iš tėvo pinigų būtiniausioms reikmėms, o šis, akivaizdžiai tuo mėgaudamasis, numesdavo juos mamai po kojomis ir liepdavo susirinkti.“

Kaip reaguodavo žmonės, esantys šalia?

Viktorija: „Mamos artimieji, sužinoję apie konfliktą, guosdavo ir užjausdavo, tėvo artimųjų nuomonė buvo kategoriška: „Pati kalta.“ Gaila buvo sesers, kuri visa tai matė, bet dabar galiu džiaugtis bent jau tuo, kad ji buvo pernelyg maža, kad daug ką atsimintų.“

Ar sulaukėte kokios nors pagalbos?

Viktorija: „Jokios realios pagalbos nesulaukiau nei aš, nei mama. Ant kojų pirmiausiai atsistojau pati, o tada po truputį pastačiau ir mamą. Kažkokiu man iki šiol nesuvokiamu būdu atplėšiau ją nuo tėvo, abi su močiute prikalbinome mamą gydytis priklausomybę nuo alkoholio. Palaikiau ją tada, kai jau visi buvo nuleidę rankas, ir galiausiai viskas pasibaigė.

Kaip viskas liovėsi?

Viktorija: „Viskas liovėsi, kai vieną dieną pati pakėliau ranką prieš mamą – trenkiau jai į veidą, nes ji apsvaigusi nuo alkoholio gviešėsi dar vieno butelio. Tiesiog nesusilaikiau ir trinktelėjau. Pykčiui atlėgus, supratau, kad tampu tokia pat, koks yra mano tėvas – smurtautoja. Siaubingai išsigandau, tą patį vakarą susidėjau daiktus ir išėjau gyventi pas močiutę, tėvo motiną. Pas ją gyvenau metus. Per tuos metus dar porą kartų važiavau gelbėti mamos nuo tėvo agresijos. Kartą jis, apsvaigęs nuo alkoholio, netikėtai atvažiavo pas savo motiną, sukėlė konfliktą ir mane puolė, o močiutė gynė jį, ne mane. Išbėgau į laiptinę vien su naktiniais ir visą naktį prasėdėjau ant šaltų laiptų, rūkydama vieną cigaretę po kitos, tikindama save, kad tai paskutinis kartas, kai kažkas prieš mane smurtavo. Paryčiais, kol visi miegojo, susirinkau daiktus ir išėjau pradėti savarankiško gyvenimo.“

Kas sunkiausia dabar, kai viskas baigėsi?

Viktorija: „Sunku bandyti gyventi normalų gyvenimą, nes nuolat pasireiškia tokios mano savybės kaip grubumas, dangstomas po sarkazmu, sunku būti švelniai. Svarstau, ar turiu ką nors gero savyje. Lyderio savybės – tai pagrindinės tiek mano, tiek mano tėvo savybės, man reikia būti aukščiau už kitus. Turiu valdyti situaciją ir žmones, neparodydama savo silpnumo. Kartais atkreipusi dėmesį, kad esu visai kaip mano tėvas, nuoširdžiai pasibjauriu savimi. Dažnai keičiu gyvenamąją vietą, nes paniškai bijau, kad tėvas sužinos, kur gyvenu. Norėjau kuo greičiau ištekėti, kad tik galėčiau pasikeisti pavardę. Nutraukiau ryšius su visa tėvo gimine, kad tik šis nieko apie mane nežinotų. Kai nepakviečiau jo į vestuves, visi mane smerkė. Tie patys, kuriems buvo nusispjauti, kai jis mane talžė, kur papuolė.

Sunkiausia bandyti būti normaliu žmogumi be vidinio per tiek metų pritvinkusio pykčio pasauliui ir be kaltės jausmo su mintimis, kokia būsiu mama, kai visą vaikystę ir paauglystę nemačiau jokios meilės.“

Ką patartumėte kitiems žmonėms, atsidūrusiems tokioje pat situacijoje?

Viktorija: „Dabar, kai yra įvairių organizacijų, kurios kovoja su smurtu artimoje aplinkoje, kai į tokį iškvietimą atsiliepia policija ir kai apie tai daug kalbama, smurtautoją lengviau „nukenksminti“. Svarbiausia netylėti ir ieškoti pagalbos. Jokiais būdais negalima galvoti, kad vis tiek niekas nepasikeis. Niekas nepasikeis, jei nebus bandoma pakeisti, o pabandyti tikrai verta.“

Ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti

Viktorija daugelį metų buvo smurto artimoje aplinkoje liudininkė ir nukentėjusioji, be to, patyrė savo klasioko seksualinę prievartą, kai abiem buvo 11 metų. Kai apie tai pasakė savo tėvui, jis tik nusivaipė: „Taip tau ir reikia.“ Viktorija pridūrė, kad jos mamai ne kartą buvo siūtos žaizdos, buvo atvykusi greitoji medicinos pagalba, kelis kartus kviesta policija. Pradėti ikiteisminiai tyrimai, bet tėvas turėjo ryšių toje srityje, todėl jie greitai nutrūkdavo. Nors ši istorija įvyko dar gerokai anksčiau nei buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, šokiruoja ne tik aplinkinių žmonių, bet ir atitinkamų tarnybų abejingumas.

Kita vertus, ši istorija – įrodymas, kad galima išeiti iš smurto rato ir visiškai pakeisti savo gyvenimą nepaisant skausmingiausių išgyvenimų.

Smurtą patiriantiems vaikams svarbu, kad juos užstotų

Paramos vaikams centro psichologe ir programos „Centras vaikams – smurto aukoms ir liudininkams“ vadovė Ieva Daniūnaitė akcentuoja, kad vaikams, patiriantiems smurtą, labai svarbu, kad juos užstotų kiti. Pranešti apie netinkamą elgesį su vaikais ar kitas nusikalstamas veikas yra kiekvieno pilietinė pareiga. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas įpareigoja policiją pradėti ikiteisminį tyrimą, kai užfiksuojamas smurto atvejis. Dar galima būtų pridurti, kad Baudžiamojo proceso kodekse numatyta atsakomybė už nepranešimą apie nusikalstamas veikas.

Kaip gali svetimi žmonės padėti vaikams, patiriantiems smurtą artimoje aplinkoje?

I.Daniūnaitė: „Svetimi žmonės, matydami tokias situacijas tiek gatvėje, tiek privačioje erdvėje, neturėtų likti abejingi ir turėtų pasakyti apie jų netinkamą elgesį, užstoti vaiką ar net iškviesti pagalbą. Vaikui irgi svarbu pamatyti, kad suaugę nėra pasyvūs ir rūpinasi. Jeigu nedrįstama tiesiogiai įsikišti, reikėtų pranešti atitinkamoms tarnyboms. Pilietinė pareiga yra pranešti apie tokius atvejus teisėsaugos institucijoms ir vaikų teisių skyriams. Galima pranešti ir anonimiškai, nurodant, kur tokia šeima gyvena ir kokį matote smurtavimą, kad atvykę specialistai galėtų suteikti pagalbą šeimai.“

Kai tėvai smurtauja tarpusavyje, kaip jaučiasi vaikas?

I.Daniūnaitė: „Jeigu, pavyzdžiui, tėtis smurtauja prieš mamą, vaikas išgyvena labai didelę įtampą ir nerimą. Jam tai kelia skausmingus išgyvenimus, nes jie nuolat yra įsitempę dėl suaugusiųjų. Jaudindamiesi dėl jų, negali ramiai daryti to, kas jiems patinka. Vaikas būna išsigandęs ir nerimauja. Sukaupęs drąsą, pats gali bandyti kištis ir taip nukentėti. Gali tapti labiau suaugę ir nuolat sekti, kaip sekasi tėvams, užstoti ir rūpintis nukentėjusiais. Gali patys jaustis atsakingi ir jaustis bejėgiai, kad jiems nepavyksta pakeisti padėties. Vaikai labai greitai pasijaučia kalti. Artimoje aplinkoje patiriamas smurtas vaikus irgi žaloja ir palieka pasekmes.“

Teko skaityti, kad vaikai, patyrę smurtą, patys gali būti labiau linkę smurtauti. Kaip Jūs tai vertinate?

I.Daniūnaitė: „Gali būti įvairiai, priklauso nuo daugelio aplinkybių. Kategoriško atsakymo nėra. Reikėtų įvertinti, ar buvo suteikta pagalba, kiek laiko truko smurtas, ar jis buvo pateisinamas ir kt. Vaikai gali neišmokti kitų būdų bendrauti. Susiformuoja tam tikras problemų sprendimo mechanizmas, kuris nėra sąmoningas pasirinkimas. Gali būti sunku valdyti savo impulsus. Dažnai, kai vaikai mato smurtą ar patys jį patiria, jų savivertė gali būti labai žema. Gali laikyti save blogais, nenusisekusiais ir iš blogos šeimos. Kai laiko save labai blogais, sudėtinga įsivaizduoti, kaip konstruktyviai reikėtų spręsti problemas. Kai iškrausto smurtautoją, nors ir trumpam, tai – vis tiek aiški pasekmė ir parodymas, kad smurtas yra netinkamas elgesys, nuo kurio kenčia visa šeima. Tada tikimybė, kad vaikas pats smurtaus, sumažėja.“

Kaip reikėtų paruošti vaiką, kai jau priimamas sprendimas skirtis?

I.Daniūnaitė: „Jeigu smurtas buvo nuolatinis, tai vaikai net gali jausti palengvėjimą ir išsilaisvinimą. Jeigu vaikas yra prisirišęs prie smurtautojo, svarbu vaikams paaiškinti, kad smurtautojas elgėsi netinkamai ir kad taip elgtis negalima, todėl jis negali toliau gyventi su jais. Vaikai tą supranta, nes jie patys jaučia, kad elgiamasi neteisingai. Svarbu ramiai pasikalbėti ir paaiškinti, kas vyksta.“

Kontaktai, kuriais galite kreiptis dėl pagalbos:

Paramos vaikams centras teikia nemokamą kompleksinę pagalbą nuo emocinio, fizinio ir seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams ir jų šeimos nariams: teikiama psichologinė, socialinė, psichiatrinė ir teisinė pagalba.

Latvių g. 19A, Vilnius LT-08113

Tel.: (8 5) 271 59 80, 8 611 43567

Faks.: (8 5) 271 59 79

El. paštas: [email protected]

Internetinės svetainės: www.pvc.lt ir www.vaikystebesmurto.lt

Pagalba telefonu visoje Lietuvoje

„Jaunimo linija“

Budi savanoriai konsultantai www.jppc.lt/draugas

Tel. 8 800 28888

Darbo laikas: I-V 16:00 – 07:00

VI-VII visą parą

„Vaikų linija“

Budi savanoriai konsultantai, profesionalai

Tel. 116111

Darbo laikas: I-VII 11:00 – 21:00

www.vaikulinija.lt

Linija „Doverija“ (pagalba teikiama rusų kalba)

Budi savanoriai konsultantai. Linija skirta paaugliams ir jaunimui.

Tel. 8 800 77277

Darbo laikas: I-V 16.00 – 20.00

Pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims visoje Lietuvoje teikia Specializuotos pagalbos centrai (SPC). Patyrėte fizinį, psichologinį, seksualinį, ekonominį smurtą? Nedvejodami kreipkitės nurodytais kontaktais pagal savo gyvenamąją vietą

Patikslinta 2014 08 17, remiantis oficialia LR SADM informacija. Parengė Asociacija Kauno moterų draugija (865052858)

Tyrimas parengtas „Media4Change“ žurnalistinių tyrimų konkursui.

Media4change tiriamųjų darbų konkursas rengiamas įgyvendinant Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo 2009-2014 periodo NVO Programos Lietuvoje remiamo projekto „Visi skirtingi – visi lygūs: aktyvus dalyvavimas, įvairovė, žmogaus teisės“ dalis.  Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl NVO Programa Lietuvoje negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.