Neatpažįsta smurto

Partneris nuolat tikrindavo Katerinos telefoną, skaitydavo elektroninius laiškus ir pokalbius internete, šaukdavo, trankydavo durimis ir kumščiais į sieną, versdavo dėvėti seksualius rūbus. Pašnekovės teigimu, ilgą laiką ne tik draugas, bet ir ji pati santykiuose neįžvelgė smurto.

„Moterys galvoja, kad šeimoje privalo daryti gerą įtaką vyrams, taisyti jų auklėjimo klaidas. Tuo tarpu vyrai prisiima atsakomybę, kontroliuoja. Bet gal kaip tik reikėtų mažiau pareigų kitai lyčiai?, – svarstė ji. „Prireikė daug laiko, jog suvokčiau, kad smurtautojui padėti negaliu“, – pridūrė pašnekovė.

Su smurto aukomis dirbanti psichologė Kristina Navickienė patvirtina, jog smurtą šeimoje patiriančios moterys dažnai apskritai to nesuvokia. „Svarbu, jog valstybė pabrėžtų, kad žmonės šeimą turi kurti kaip lygiaverčiai partneriai. O tam reikia į švietimo programas įtvirtinti elementarius lyčių lygybės principus“, – pažymėjo psichologė.

„Kai tėvai tikrina telefoną, šaukia dėl drabužių, neduoda pinigų, neleidžia į šokius, vadina negražiais žodžiais, šaiposi ar žemina namuose – ar daugelis vaikų supranta, jog tai smurtas? Skriausti vaikai lygiai tą patį daro savo partneriams, nes mano, kad smurtas – veiksminga poveikio priemonė“, – samprotavo Katerina.

2014 m. ES pagrindinių teisių agentūros Europos Parlamente didžiausias kada nors atliktas tyrimas atskleidė, jog smurtą ES šalyse patyrė 33 proc. moterų. Tai – net 62 milijonai persekiotų, išžagintų, kentusių priekabiavimą, draudimus ir apribojimus ES piliečių. Lietuva tyrime išsiskyrė psichologinio smurto mastais – jį patyrė net 50-59 proc. Lietuvos moterų. 9 proc. lietuvių pripažino seksualinio priekabiavimo atvejus.

Ne mažiau šiurpiai atrodo ir nacionalinė statistika, rodanti, jog praėjus trejiems metams po Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimo, net 10 proc. visų Lietuvoje užregistruotų nusikaltimų – smurtavimas artimoje aplinkoje. Policijos departamento duomenimis, 2012 m. policija gavo 18 tūkst. tokių pranešimų, 2013 m. – 21,6 tūkst. pranešimų, o per šių metų 11 mėnesių – jau net 25 tūkst. pranešimų.

Neaiškūs lieka seksualinio smurto mastai, kuris Lietuvoje nėra priskiriamas atskirai kategorijai. Tačiau tyrimai skelbia, jog net 80 proc. moterų nemato skirtumo tarp seksualinio santykiavimo ir išprievartavimo.

Rengimas šeimai ir lytiškumo ugdymas – neefektyvus

Žmogaus teisių gynėjai neabejoja: tinkamos rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos – prevencinės priemonės smurtui ir seksualinei prievartai prieš moteris pažaboti. Tačiau Jungtinių Tautų, žmogaus teisių ir jaunimo organizacijų raginamoje Lietuvoje lytiškumo politikos įgyvendinimas ir toliau stringa sistemiškai.

Kol net 90,2 proc. visuomenės mano, kad lytiškumo ugdymo dalis lytinis švietimas mokymo įstaigose turi būti privalomas, lytinis gyvenimas pradedamas ne tik stokojant kompetentingos informacijos apie lytinę patirtį, bet ir apie lytinę tapatybę. 746 abiturientų iš 15-os mokyklų apklausiusios „Socialios sociologijos“ duomenimis, daugiausiai moksleivių lytinį gyvenimą pradeda būdami 16-17 metų (13,2-13,5 proc.). 4,6 proc. į lytinius santykius įsitraukia būdami 15-os, 2,2 proc. – 14-os.

Populiariausias šaltinis apie lytinius santykius abiturientams – internetas (69,3), kuriame informacija ne visuomet yra paremta mokslais. Antroje vietoje – draugai (54 proc.), trečioje – televizijos laidos (34,2 proc.). Žinių apie lytinį gyvenimą abiturientams suteikia 18,5 tėvų ir vos 14,2 proc. mokytojų.

„Lietuvoje šeima susiduria su daugybe problemų, todėl svarbu stiprinti jos funkcionalumą vykdant priklausomybių, smurto, seksualinės prievartos, socialinės atskirties, savižudybių, psichinių ir fizinių sutrikimų bei ligų prevenciją“, – skelbiama 2007 m. Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) patvirtintoje Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo (toliau – Programoje), skirtoje bendrojo lavinimo mokykloms.

Kilnūs Programos tikslai kol kas lieka ministerijos stalčiuose. Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) tyrimų grupės Programos įgyvendinimo analizė, atlikta ŠMM užsakymu dar 2008 m. parodė, jog lytiškumo programa įgyvendinama nenuosekliai ir nesistemingai. Maža to, atskleista, jog ne visos mokyklos apskritai žinojo apie programos egzistavimą.

Po ilgų raginimų, ŠMM ėmėsi peržiūrėti ir atkurti Programą – formuoja darbo grupę. Tačiau jau dabar neapsieinama be abejones keliančių ministerijos pareigūnų veiksmų. Aplink darbo grupę buriasi atstovaujantys skirtingas puses. Nepaisant demonstruojamo noro dalyvauti, informacija nuo kai kurių suinteresuotų piliečių yra slepiama.

Pusantrų Švietimo ministerijos vangumo metų

Lytiškumo ugdymo problemą pusantrų metų aktyviai kelia jaunimo organizacijos. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) š.m. vasarį suformavo darbo grupę Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektui parengti, kuri paskutinį posėdį surengė rugsėjį. O Švietimo ir mokslo ministerija klausimą sprendė vangiai. Darbo grupė dėl lytiškumo ugdymo ŠMM oficialiai nėra suformuota iki šiol.

2013 m. balandžio 13-14 d. Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT), vienijanti per 200 tūkst. jaunų žmonių, priėmė rezoliuciją „Dėl lytiškumo ugdymo kokybės gerinimo Lietuvoje“. Seimui, SAM ir ŠMM skirtoje rezoliucijoje jaunuoliai nuogąstavo, kad lytiškumo ugdymas yra neefektyvus, siūlė atnaujinti lytiškumo programą atsižvelgiant į Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas, įtraukti NVO atstovus.

„Iš ŠMM gavome atsakymą, jog lytiškumo programa yra vykdoma ir naujos programos nereikia. Tuo tarpu SAM po kurio laiko pradėjo formuoti darbo grupę“, – pasakojo rezoliuciją iniciavusios Lietuvos medicinos studentų asociacijos (LiMSA) prezidentė Aistė Mikalauskaitė.

Keisti lytiškumo ugdymo politiką atsakingos institucijos, įskaitant ŠMM, taip pat ragintos 2014 m. balandžio 2 d. išplėstiniame Jaunimo reikalų tarybos (JRT) posėdyje, balandžio 9 d. „kuo skubiau konkretizuoti Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programą“ kvietė Lietuvos mokinių parlamentas (LMP).

Dar labiau jaunimas suaktyvėjo po to, kai spalio 7 d. Seimas atmetė parlamentarės Marijos Aušrinės Pavilionienės siūlytą Švietimo įstatymo pataisą, kurioje siūlyta numatyti mokinio teisę į lytinį ugdymą bei įtvirtinti šio ugdymo organizavimą, išbraukdamas įstatymo projektą iš darbotvarkės. Spalio 13 d., kai SAM darbo grupė surengė paskutinį posėdį, LiJOT ir LiMSA pakartotinai kreipėsi į ŠMM.

Spalio 20 d. prašymo „inicijuoti darbo grupę, skirtą lytiškumo programos atnaujinimui remiantis PSO rekomendacijomis“ Švietimo ir sveikatos ministerijos sulaukė iš Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS).

Po LMS rašto ŠMM ėmėsi formuoti darbo grupę. „Iš ŠMM gavome atsakymą, kad bus atnaujinama programa ir yra sudarinėjama darbo grupė, į kurią esame kviečiami“, – sakė LMS švietimo politikos koordinatorė M.Kuraitė.

Dešiniųjų organizacijoms – ŠMM privilegijos?

ŠMM pavedimu Ugdymo plėtotės centras iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo įpareigotas parengti Sveikatos ugdymo bendrosios programos, integruojant į ją Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos nuostatas, projektą. Darbo grupei vadovaus Švietimo ir mokslo viceministrė, partijos „Tvarka ir teisingumas“ narė Natalja Istomina.

Viceministrės teigimu, būsimos darbo grupės tikslas – aptarti ir tobulinti projektą. Remiantis ŠMM komunikacijos skyriumi, planuojama darbo grupę sudaryti šių metų sausį. Tačiau kol kas ŠMM darbo grupės narių pasirinkimo kriterijai kelia abejonių dėl būsimos grupės įvairiapusiškumo. Laikotarpiu nuo lapkričio vidurio iki metų pabaigos ŠMM privilegijas teikė dešiniųjų organizacijoms.

Dar spalio 14 d. konferencijoje „Jaunimo reprodukcinės sveikata ir teisės“ buvo priimta rezoliucija, skatinanti atsakingas institucijas keisti lytiškumo ugdymo politiką. Konferenciją organizavo Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija (SPA). Konferencijoje dalyvavo ir medicinos studentai (LiMSA) bei moksleiviai (LMS).

Spalio 21 d. rezoliucija buvo išsiųsta viceministrei N.Istominai. „Prašome gerbiamą viceministrę atkreipti dėmesį į jaunimo poreikius ir inicijuoti naujos, mokslu grįstos lytinio ugdymo programos rengimą“, – rašė rezoliucijos autoriai. Pasak SPA vadovės Esmeraldos Kuliešytės, spalio 22 d. viceministrė atsiuntė padėką už laišką ir pažadėjo informuoti apie tolimesnius veiksmus po savaitės. Tačiau, anot E.Kuliešytės, kuri buvo SAM darbo grupės narė, žinių iš ŠMM ji nesulaukė iki šiol.

Paklausta, kaip siūlytų keisti dabartinę Programą, E.Kuliešytė ŠMM kviečia įvertinti realią moksleivių situaciją. „Dabartinėje programoje nėra nieko, kas būtų naudinga jaunimui susidūrus su realiomis problemomis – ką daryti užsikrėtus lytiškai plintančiomis ligomis, kaip išvengti neplanuoto nėštumo. Dominuoja negatyvi nuostata prieš mokslu grįstą informaciją“, – pažymėjo SPA vadovė E.Kuliešytė.

„Tendencingai skatinama abstinencija. Bet ką žmogus žinos santuokoje, jei jis nieko nežinojo iki santuokos sudarymo? Akivaizdu, jog lytinis gyvenimas pradedamas anksčiau nei santuoka, kuri apskritai sudaroma vėlai“, – dėstė ji.

Pasak E.Kuliešytės, į Programą įtraukti lyčių lygybės principus – būtina. „Programa turi parodyti ją skaitančiam, kad yra šiuolaikinė, laiko žmogaus teises ir lyčių lygybę vertybe, parodyti, ką ji atneša individui, asmeniui, šeimai ir valstybei. Lytiškumo sąvoka apima platų klausimų spektrą, įskaitant ir lyčių bendravimą, lytinio išnaudojimo ir prievartos prevenciją, – teigė E.Kuliešytė.

Kur kas malonesnės reakcijos iš ŠMM sulaukė SPA oponuojančios šeimų organizacijos. Spalio 27 d. ŠMM ministrą Dainių Pavalkį, Seimo narių grupę „Už šeimą“ bei Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą pasiekė Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos (NŠTA) raštas, kuriame buvo išreikštas asociacijos nepritarimas minėtos SPA ir partnerių rezoliucijai, jos rėmimui ir įgyvendinimui iš valstybės pusės.

Lapkričio 19 d. ŠMM oficialiai patvirtino darbo grupės formavimo faktą. Viceministrė N.Istomina pakvietė savo atstovus deleguoti: minėtas jaunimo organizacijas – LiJOT, LMS ir LMP, taip pat Lietuvos studentų sąjungą, SAM, LEU, PSO biurą Lietuvoje, Nacionalinę šeimų ir tėvų asociaciją (NŠTA), Lietuvos vyskupų konferenciją, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistoriją, biudžetines įstaigas Etninės kultūros globos tarybą ir Nacionalinės sveikatos tarybos sekretoriatą ir ŠMM pavaldžias įstaigas: Ugdymo plėtotės bei Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centrus. Sąraše SPA atstovų nebuvo.

„Lapkričio 18 d. sulaukėme atsakymo dėl siųsto rašto, o lapkričio 19 d. – kvietimo prisijungti prie darbo grupės“, – patvirtino NŠTA administratorė Marija Keršanskienė.

Kita žinoma šeimų organizacija, „Lietuvos tėvų forumas“ (LTF) kvietimo į darbo grupę iš pradžių buvo negavusi, tačiau pasiprašiusi būti įtraukta, sulaukė teigiamo ŠMM atsakymo. „Kadangi mes siuntėme raštus, tai galbūt jie (ŠMM – Red. Past.) labiau reagavo į tas organizacijas, kurios buvo iškėlusios klausimus, paklausta, kodėl NŠTA, priešingai nei LTF, sulaukė tiesioginio kvietimo samprotavo NŠTA atstovė.

„Kvietimo negavome, bet apie darbo grupę sužinojome per tuos, kurie jį gavo, pasisiūlėme patys ir mus priėmė. Susitikome su viceministre (N.Istomina – Red. Past.) ir maloniai pabendravome. Taigi skųstis negalime“, – pasakojo LTF atstovu darbo grupėje paskirtas Renaldas Jančiauskas. „Susitikimas vyko praėjusią savaitę (tyrimo autorė su R.Jančiausku kalbėjosi gruodžio 15 d. – Red. Past.). Norėjome išgirsti jų nuomonę ir pasakyti savąją“, – pasakojo jis.

R.Jančiauską neramina tai, jog naująja Programa gali būti propaguojami ankstyvi lytiniai santykiai, reklamuojami prezervatyvai ir kontraceptinės priemonės. „Norinčių keisti programą tikslas – kalbėti tik apie aną galą. Tačiau žmogus yra visuminė būtybė, o iš Europos Sąjungos (ES) ateinantis buldozeris supaprastina jį iki gyvulio“, – teigė LTF atstovas R.Jančiauskas.

„Visa tai labiau panašu į paleistuvavimą su vienu tikslu – svarbu neprisidaryti vaikų. Prezervatyvus nemokamai dalinsime, abortus valstybė apmokės, o jūs sau… Apie dorą susilaikymą, parnerių kaitos žalą jie nekalba“, – piktinosi tėvų atstovas.

R.Jančiausko nuomone, lyčių lygybės principų į Programą įtraukti nebūtina, nes tokiu būdu gali būti skatinama nelygybė ir kilti grėsmė šeimai. „Apie lyčių lygybę mūsų įstatymuose ir taip daug kalbama. Siūlyčiau kalbėti apie pagarbą žmogui, nesvarbu, koks jis būtų. Kai viena seksualinių mažumų grupė bando save sureikšminti, tai panašu ne į lygybę, o į susireikšminimą“, – sakė R.Jančiauskas. „Pagrindinis radikalių feminisčių priešas yra vyrai ir šeima. Prisidengdamos gražiomis frazėmis jos siekia sugriauti šeimą“, – pridūrė jis.

Dar š.m. gegužės 22 d. konferencijos „Šeima ir vaikai ateities Lietuvoje“ metu buvo priimta rezoliucija. Rezoliucijos 6-as straipsnis Seimo narius ir būsimą prezidentą kvietė „stabdyti teisės aktus, ribojančius tėvų konstitucinę teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Siekti ir pritarti, kad rengiant LR įstatymų projektus bei teisės aktus, susijusius su šeimos ir vaikų teisėmis, taip pat rengiant ir svarstant apžvalgas, ataskaitas bei kitus dokumentus, turinčius įtaką šeimos institutui ir vaikų teisėms, LR Seime, LR Vyriausybėje ir valstybės institucijose nuolat atstovautų Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos, Lietuvos tėvų forumo, Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro deleguoti atstovai“.

Vienintelė iš šių organizacijų nepakviesta į darbo grupę liko Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras (LŽTKC). Šią informaciją patvirtino LŽTKC atstovas Vytautas Budnikas.

Schema: Lytiškumo ugdymu suinteresuotos organizacijos ir joms artimos idėjos:

JTO atstovas: lytiškumą laikome ir moterų teisių dalimi

ŠMM kvietimo nematyti moterų teises atstovaujančių organizacijų. Įtraukti moterų teises ginančias organizacijas į sprendimų priėmimą valstybiniu lygmeniu Lietuvai 2014 m. liepos mėn. rekomendavo Jungtinių tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto ekspertų grupė (toliau – Komitetas), susipažinęs su penktąja Lietuvos ataskaita apie moterų teises šalyje.

Komitetas taip pat išreiškė susirūpinimą „dėl nepakankamo švietimo apie seksualinę ir reprodukcinę sveikatą bei teises mokymosi programose ir rekomendavo Lietuvai „prioritetine tvarka peržiūrėti vadovėlius ir švietimo medžiagą, juose panaikinti lyčių stereotipus“; „užtikrinti pagal amžių tinkamą, pakankamą berniukų ir mergaičių švietimą apie seksualinę ir reprodukcinę sveikatą bei teises ir apie atsakingą seksualinį elgesį, siekiant užkirsti kelią paauglių nėštumui ir lytiniu keliu perduodamoms ligoms“.

Susisiekus su Komiteto sekretoriumi Jakobu Schneideriu, JTO atstovas pažymėjo, jog 15-oji Komiteto rekomendacija, „skatinanti Lietuvą skirti pakankamą finansavimą nevyriausybinėms moterų teises ginančioms organizacijoms ir labiau jas įtraukti į Valstybinės programos įgyvendinimą“, galėtų būti pritaikyta ir atvejui, kai suformuotoje darbo grupėje lytiškumo ugdymo klausimu nėra moterų teises atstovaujančios organizacijos.

Pasak J.Schneiderio, lytiškumo ugdymą Komitetas laiko moterų teisių ir lyčių lygybės dalimi, nes „apie lytiškumo ugdymą (šeimos planavimo klausimus) kalbama dviejuose Komiteto Konvencijos straipsniuose – 10-ame apie moterų teisę į švietimą ir 12-ame apie moterų teisę į sveikatą.

Anot JTO atstovo, formuojant darbo grupes valstybėms siūloma remtis gerosiomis JTO praktikomis. „Komitetas nuolat skatina valstybines institucijas į periodinių ataskaitų ruošimo ir galutinių išvadų pateikimo procesą įtraukti ir NVO, ypač moterų organizacijas“, – kalbėjo jis.

Apie tai, jog nežinojo apie formuojamą ŠMM darbo grupę, patvirtino Kauno moters užimtumo informacijos centro ir Lietuvos moterų lobistinės organizacijos (LMLO) vadovė Jūratė Puidienė, Kauno moterų draugijos (KMD) vadovė Daiva Baranauskienė, Lygių galimybių plėtros centro (GAP) ekspertė Margarita Jankauskaitė, VŠĮ „Įvairovės namai“ direktorė Vilma Gabrieliūtė, Moterų informacijos centro direktorė Jūratė Šeduikienė.

„Smurtas ir lytiškumas yra susiję. Pavyzdžiui, Moldovos Švietimo ministerija patvirtino nevyriausybinės organizacijos sukurtą Harmoningų poros santykių programą. Ji aprobuota kaip pasirenkamasis dalykas“, – pasakojo D.Baranauskienė.

J.Šeduikienė yra LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Moterų ir vyrų lygių galimybių komisijos (toliau – Komisijos), sudarytos iš įvairių ministerijų ir NVO atstovų, narė. „2014 m. lapkričio 25 d. kaip tik vyko Komisijos posėdis, tačiau apie darbo grupę dėl Programos posėdžio metu ŠMM atstovai neužsiminė“, – teigė ji. Nors, pasak J.Šeduikienės, Komisija yra daugiau patariamojo pobūdžio, tačiau gali paraginti atitinkamą ministeriją atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su lyčių lygybe.

„Komitetas gali iškelti šį klausimą per kitą periodinį rekomendacijų teikimą. Nacionaliniu lygmeniu, nevyriausybinės organizacijos, siekiančios dalyvauti sprendimų priėmime, gali pasinaudoti atitinkama Komiteto rekomendacija“, – užsiminė Komiteto sekretorius J.Schneideris.

Schema. Į ŠMM formuojamą darbo grupę pakvietimo sulaukusios ir nesulaukusios organizacijos (2014 m. gruodžio 21 d.)

Ekspertai: tęsiama lietuviškoji tradicija

Anot teisininkų ir politologų, ŠMM įsitraukia į ideologijų kovą bei pamiršta, jog darbo grupės – skirtos diskusijoms. O vengimas įtraukti tam tikras suinteresuotas puses, anot ekspertų, tęsia ydingą lytiškumo klausimų sprendimo praktiką Lietuvoje.

„Darbo grupės yra diskusinės, tad ministras į jas organizacijas įtraukia savo nuožiūra. Tačiau bendradarbiavimo principai su suinteresuotomis NVO būtų sveikintini“, – pažymėjo teisininkas Audrius Bitinas.

Buvęs Socialinės apsaugos ir darbo viceministras nemato priežasties neįtraukti oponuojančių organizacijų, pažymėdamas, jog teisė priimti oficialius sprendimus vis tiek lieka Vyriausybei ir Seimui. „Darbo grupių tikslas yra rinkti idėjas, derinti tam tikrą informaciją. Visada buvau nuomonės, jog darbo grupė reikalinga tam, kad padėtų priimti tvirtą sprendimą išklausius visas puses“, – mintimis dalinosi A.Bitinas.

„Jeigu tendencingai stengiamasi kažko neįtraukti, tai kokia darbo grupės prasmė? Kaip tik kuo jis bus atviresnė, tuo naudingiau bus ministerijai. Ko čia slėpti?“, – svarstė teisininkas.

ŠMM darbo grupės kūrimo metodai politologei Irminai Matonytei pasirodė pažįstami. Lietuvos socialinių tyrimų centro (LSTC) mokslo darbuotoja tyrė, kaip atskiros šalys, įskaitant Lietuvą, į nacionalinę teisę perkėlė Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, įgyvendinančią vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principą dėl galimybės naudotis prekėmis ir paslaugomis.

„Kai direktyvos priėmimo klausimą iš buvusios Socialinės apsaugos ir darbo ministrės socialdemokratės Vilijos Blinkevičiūtės perėmė naujasis ministras konservatorius Rimantas Jonas Dagys, į darbo grupę būdavo tendencingai įtraukiamos tos NVO, kurios yra konservatyvios“, – sakė I.Matonytė. Politologės teigimu, ŠMM darbo grupės formavimo principai galimai „tęsia lietuviškąją lytiškumo tematikos tradiciją bei Lietuvą iš kitų ES šalių išskiria blogąja prasme“.

„Pavyzdžiui, korporatyvinės valstybės principą paveldėjusi Austrija labai plačiai į sprendimų priėmimą įtraukia NVO ir profsąjungas. Visada yra bandoma įtraukti ir tą „skriaudžiančiąją“ ir „laiminčiąją“ pusę. Jeigu tai darbdaviai, tai ir profsąjungos. Jeigu feministinis klausimas, tai bus ir ultradešinieji, ir liberalios organizacijos“, – pasakojo politologė.

„Lietuvos atveju NVO pasirinkimo kriterijai labiau priklauso nuo to, kokios partijos atstovas vadovauja ministerijai. Tai susiję ir su tuo, jog neturime stiprios takoskyros tarp kairiųjų ir dešiniųjų, kurie daugiausiai išsiskiria tik ekonominiu lygmeniu“, – pastebėjo I.Matonytė.

Ministerija nori vertybių

Paklausta apie tai, ko iš naujos Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos tikisi ministerija, viceministrė N.Istomina kalbėjo abstrakčiai, pabrėždama, jog svarbiausia – tinkamų vertybių ugdymas. Darbo grupės vadovė pritaria ne visiems suinteresuotų pusių iškeltiems siūlymams.

„Programos paskirtis yra išugdyti įgūdžius, kad pirmiausia būna meilė ir po to tik galima formuoti santykius. Pirmiausia vaikui turi būti suformuojamos vertybės, tinkamas požiūris į save ir savo kūną“, – dėstė viceministrė.

N.Istomina sutiko, jog Programa galėtų tapti prevencija smurtui ir seksualiniams nusikaltimams prieš moteris, tačiau nedetalizavo. „Mano nuomone, nusikaltimai seksualiniais pagrindais atsiranda dėl problemų šeimoje, ne dėl švietimo stokos. Tačiau programa turi apimti visus sluoksnius. Ir tėvai turi gauti informacijos, kaip apie tai kalbėtis su vaikais“, – kalbėjo ji. Paklausta, ką daryti, jog ne internetas, o mokykla taptų pagrindiniu moksleivių informacijos šaltiniu apie lytiškumą, N.Istomina pasiūlė mokyklose įvesti privalomą kompiuterinį raštingumą.

Viceministrė skeptiškai žiūri į jaunimo organizacijų raginimą į Programą įtraukti PSO rekomendacijas. „PSO yra didelė organizacija, kuri formuoja politiką sveikatos klausimas. Bet PSO neapibrėžia jokių rekomendacijų lytiškumo ugdymui“, – teigė ji.

Tačiau toks dokumentas egzistuoja. Programą „Lytinio švietimo standartai Europoje“ dar 2010 m. sudarė PSO Europos regiono biuras ir Vokietijos Federalinis sveikatos švietimo centras (BZgA).

„Rengiant Programą atsižvelgsime ne tik į rekomendacijas, bet į mokslinius tyrimus. Norime, kad ji būtų gyva, nepadėta į stalčius, kaip ankstesniu atveju. Ir tinkama įvairaus amžiaus vaikams“, – pridūrė ji.

Pamiršo, ką kvietė?

Viceministrė pripažino, jog lytiškumo ugdymo klausimas kelia diskusijų, tad siekiama, jog „būtų atstovaujamos visos visuomenės nuomonės“. Stebėdamasi, kaip į darbo grupę pateko dvi dešiniųjų pažiūrų šeimų organizacijos, N.Istomina teigė, jog darbo grupė nėra iki galo suformuota ir kvietimų suinteresuotos pusės sulauks.

N.Istominą nustebino, jog narių paskyrimą į darbo grupę patvirtino dvi dešiniųjų pažiūrų tėvų organizacijos – NŠTA ir LTF. „Dvi tėvų organizacijos yra įtrauktos? Kol ministras nepatvirtino darbo grupės, negaliu pasakyti, kiek bus tėvų organizacijų. Bus tiek, kiek turėtų būti“, – teigė viceministrė. Šis pokalbis su N.Istomina vyko gruodžio 18 d. N.Istomina su LTF atstovu gyvai susitiko laikotarpyje tarp gruodžio 8-12 d. Oficialus kvietimas prisijungti prie darbo NŠTA buvo išsiųstas dar lapkričio 19 d.

Viceministrė pripažino, jog apie galimybę į darbo grupę pakviesti moterų teises atstovaujančią organizaciją nebuvo susimąsčiusi. „Gera mintis. Galėtume įtraukti NVO vaikams konfederaciją, vienijančią daug organizacijų, įskaitant ir moterų“, – samprotavo N.Istomina. NVO vaikams konfederacija vienija įvairias vaikų ir šeimų organizacijas, tačiau jos labiau rūpinasi motinų teisėmis.

Paklausta, kodėl į darbo grupę kvietimo nesulaukė SPA, N.Istomina tikino, jog nespėjo išsiųsti pakvietimo. „Darbo grupė dar nesudaryta ir vis pildoma. Jeigu rašėme, kad informuosime, tai tą informaciją tikrai gaus“, – pažadėjo ji.

„Manome, jog darbo grupei reikia švietimo specialistų, kurie kurtų, sveikatos specialistų, kurie atsižvelgtų, religijos atstovų, čia būtų moralinė pusė, reikia tėvų ir vaikų atstovų“, – kalbėjo viceministrė. „NVO gali prisidėti prie programos kūrimo, tačiau realiai prisidėti, ne eilinį kartą sukelti rezonansą… Norime, jog darbo grupė būtų veiksminga ir galutinis tikslas būtų ne garsiai šaukti, kad nieko nevyksta“, – pridūrė ji.

„Atstovų limito nėra. Žinoma, didesnis žmonių skaičius apsunkina darbą, bet tuo pačiu pateikia daugiau įvairių nuomonių“, – pripažino viceministrė.

Lytiškumo ugdymas ar lytinis švietimas?

„Rūpintis socialiniu, emociniu, lytiniu ir tarpkultūriniu ugdymu”, – skelbiama Valstybinėje švietimo 2013-2022 m. strategijoje. Programa išskiria lytiškumo ugdymo sąvoką. Ne sykį viešoje erdvėje pasirodo ir lytinio švietimo terminas.

Panašu, jog anglų kalboje visa apimantis terminas (sexual education) sukėlė painiavą ne tik valstybiniuose dokumentuose, bet ir diskusijose. Nors lytiškumo sąvoka apima daugiau ne tik lytinės elgsenos ir sveikatos klausimus, būtent pastarieji tapo ryškiausia oponuojančių stovyklų nesutarimo priežastimi.

Tačiau lytinis švietimas – tik dalis plačiojo lytiškumo ugdymo. Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) atstovės M. Kuraitės teigimu, šiuolaikinio lytiškumo ugdymo samprata yra per siaura. „Per pamokas su mokiniais kalbama apie šeimą, vertybes, fiziologinius kūno pokyčius. Tačiau mokytoja nesako: „Šiandien mokysimės lytiškumo ugdymo“. Jeigu atvyksta Visuomenės sveikatos biuro atstovas ir papasakoja apie lytiškai plintančias ligas, tai moksleiviams ir suponuojama, jog lytiškumas – lytinis švietimas ir daugiau nieko“, – teigė ji.

„Lytiškumo ugdymas – tai nuoseklus asmens ugdymas atsakingai lytinei elgsenai, apimantis individualios asmenybės raidą ir savo lytinio tapatumo suvokimą, formuojant vertybes nuostatas apie žmogaus kūną, brandžius tarpusavio santykius bei fizinę, socialinę ir emocinę brandą. Lytiškumo ugdymo dalis yra lytinis švietimas“, – taip lytiškumo ugdymą siūlo apibrėžti LMS atstovė ŠMM darbo grupėje M.Kuraitė.

M.Kuraitė siūlo į Programą įtraukti tėvų ir kvalifikuotų specialistų sąrašą, kuriuos mokyklos galėtų pasikviesti lytiškumo ugdymo pamokoms. „Svarbiausia, jog žmonės turėtų medicinos, psichologinių žinių, žinotų apie žmogaus teises, turėtų šeimyninės patirties. Kai mokykla yra izoliuota, atsiranda daug įvairių mitų. Nereikia bijoti. Svarbu juos griauti“, – tikino LMS atstovė.

Apie lytinio švietimo ir lytiškumo ugdymo skirtumus gruodžio 19 d. diskutavo ir nacionalinio forumo „Jaunimo rengimas šeimai: lytiškumo ugdymas ar lytinis švietimas?“ dalyviai. Forume, kuriam pirmininkavo parlamentinės grupės „Už šeimą“ pirmininkas R.J.Dagys, dalyvavo šeimų, religinių organizacijų, sveikatos įstaigų, universitetų ir mokyklų, Ugdymo plėtotės centro atstovai, įskaitant NŠTA ir LTF atstovus.

Iniciatyvos imasi patys

Kol Vyriausybės koridoriuose vyksta vertybinė kova, pagrobimų, smurto ir lytinės prievartos prieš moteris atvejai ir toliau šiurpina Lietuvą. Ne mažiau šokiruoja ir smurto už uždarų durų mastai.

„Smurto aukomis tampa tūkstančiai žmonių, ypač moterys ir vaikai. Smurtas, kaip įsišaknijęs reiškinys, griauna likimus, dėl to kenčia labiausiai pažeidžiama visuomenės dalis – vaikai“, – skelbia policijos atstovai. „Smurtas savaime neišsispręs, todėl būtinas glaudus tarpinstitucinis bendradarbiavimas, taikant pačias veiksmingiausias prevencines priemones“, – pažymi policininkai.

Tyrimo metu buvo susisiekta su devyniomis kvietimo į Švietimo ir mokslo ministerijos formuojamą darbo grupę nesulaukusiomis šeimų, žmogaus teisių, moterų teisių, edukacijos organizacijomis. Organizacijos sutartinai teigė, jog ministerijų pareigūnų bendradarbiavimas su jomis priklauso nuo to, kurių partijų interesai tuo metu yra atstovaujami.

Organizacijos pripažino, jog norėtų žinoti, kada ir kaip yra sprendžiami joms aktualūs klausimai. Dvi iš jų nusprendė į ŠMM formuojamą darbo grupę pasisiūlyti pačios.

Tyrimas parengtas „Media4Change“ žurnalistinių tyrimų konkursui.

Media4change tiriamųjų darbų konkursas rengiamas įgyvendinant Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo 2009-2014 periodo NVO Programos Lietuvoje remiamo projekto „Visi skirtingi – visi lygūs: aktyvus dalyvavimas, įvairovė, žmogaus teisės“ dalis.  Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl NVO Programa Lietuvoje negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą