Pastaraisiais metais LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai, translyčiai) tematika Lietuvoje tapo neatsiejama žmogaus teisių dalimi. Deja, Europos Sąjungos (ES) Pagrindinių teisių agentūros (FRA) atlikta apklausa parodė: gimti gėjumi, lesbiete, biseksualu ar translyčiu blogiausia Lietuvoje. Dėl to Lietuvai dažnai klijuojamas homofobiškiausios ES šalies vardas. Pagal minėta apklausą, dauguma LGBT asmenų savo tapatybę slepia ir kenčia atskirtį ar net gyvena nuolatinėje baimėje, kiti yra diskriminuojami, prieš juos net smurtaujama.

Kaip tokia aplinka veikia homoseksualų gyvenimus?

Apie tai DELFI atvirai papasakojo Kaune augęs ir jau septynerius metus Prancūzijoje gyvenantis 28-erių Domantas (vardas pakeistas). Jo istorija – vienas pavyzdžių, kaip Lietuva dėl homofobijos netenka talentų.

Tėvas gėjus žadėdavo išžudyti savo rankomis

„Mano motina labai religinga, o tėvas visą vaikystę ir paauglystę teigė, kad gėjus išžudytų savomis rankomis. Akivaizdu, tai – prasta dirva homoseksualios asmenybės realizacijai“, – apie gyvenimą šeimoje Kaune pasakojo pašnekovas. Domantas sako nuo pat mažens žinojęs, kad kitose šalyse yra kitaip. Vaikinas yra didelis literatūros mėgėjas. Iš knygų Domantas susidarė pakankamai objektyvų ir platų pasaulio žemėlapį su šalių vertybėmis, demokratija, kultūra bei mąstysena.

Būdamas 20-ties, Domantas su draugais suplanavo kelionę į Vakarų Europą. Kelis mėnesius padirbėję penki bičiuliai susitaupė pinigų ir ištranzavo pamatyti laisvės. „Du mėnesiai Vakarų Europoje patvirtino tai, ką skaičiau knygų puslapiuose. Tai sukrėtė mano egzistenciją iki pat gelmių. Jei Lenkija su savais keliais dar priminė sovietinį slogutį, vos įvažiavus į Berlyną akys ant kaktos iššoko. Pamenu, parke pamačiau ant žolės sugulusią ir besideginančią gėjų porelę. Šaukiu draugus, visi į gėjus žiūrėjome kaip į dramblius Lietuvos girioje – taip tolima pasirodė“, – juokiasi Domantas. Vėliau jis keliavo į Amsterdamą, Paryžių, Portą, o galiausiai pasiekė laisve alsuojančią Barseloną.

Vaikinas sako iškart supratęs, kad ateityje gyvens čia. Atėjus žiemai, su keliais draugais jis nuskrido į Barseloną plačiau pasižvalgyti ir apsiuostinėti. Dvi savaitės Barselonoje atrodė kaip sapnas. Jis dar ir dabar prisimena pirmą jam dėmesį metro parodžiusį vaikiną. Lietuvoje Domantas tokiu atveju būtų nusukęs akis, mat jo gimtajame Kaune nebuvo net kalbos apie flirtavimą viešoje vietoje. O Barselonoje buvo galima, pavyzdžiui, į gėjų kavinę nueiti alaus.

Kitą vasarą Domantas su ta pačia kompanija vėl autostopu išmaišė Europą. Vaikinas pasijuto laisvas ir gerokai ryžtingesnis nei Lietuvoje. Mat, sako jis, kai imi tikėti savimi, savo asmenybe ir priimi savo pasaulį kaip tobulą, be skrupulų, gyvenimas ir galimybės yra neribotos. Barselonoje Domantas apsigyveno nemokėdamas ispanų kalbos, neturėdamas jokių pažinčių, o pinigai ėjo į pabaigą.

Pašnekovo teigimu, užsienyje nėra lengva: turi įrodyti tiek sau, tiek kitiems, ko esi vertas. Tuo metu Lietuvoje nieko nereikia įrodinėti: jei neslepi esąs homoseksualus, tave ir tavo galimybes dauguma įvertina patys: apšaukia pyderastu. „Be pinigų, kas kelis mėnesius teko keisti gyvenamąją vietą, stabilumo nulis, tačiau koks laimingas! Galiu kalbėti, ką noriu, galiu judėti, kaip noriu, galiu eiti, kur noriu, galiu juoktis, galų gale, galiu mylėti. Heteroseksualus lietuvis to nesupras, nes jis tai turi nuo gimimo“, – dėsto pašnekovas.

Į Lietuvą negrįžtų už jokius pinigus

Po metų jis Barselonoje sutiko savo gyvenimo partnerį. Domantas prisipažįsta meile netikėjęs nė per nago juodymą. Tačiau pamilo. Dar po pusmečio išsikraustė į Paryžių. Vis dėlto per pusantrų metų Paryžius sielon nepasibeldė: Domantui trūko barseloniškos Gaudi magijos, nutrūktgalviškumo. Vaikinas išmoko prancūzų kalbą ir su partneriu persikraustė gyventi į Haute Savoie regioną šalia Alpių, Šveicarijos pasienyje. Jau penkti metai tai yra Domanto namai.

„Su savo vyru gyvenu jau septintus metus ir už jokius pinigus nebegrįžčiau į Lietuvą. Aplankau Vilnių, vienintelę gaivaus oro Meką Lietuvoje, užbėgu į Kauną aplankyti draugų, šeimos. Neištveriu daugiau nei dvi savaites: pilkuma žmonių akyse, prisiminimai skandina į skaudulį, o ore tvyranti agresija niekuomet neleidžia jaustis saugiam“, – kalbėjo Domantas.

Jau trejus metus jis Ženevoje dirba kompanijoje kultūros ir paslaugų srityje, yra atsakingas už 18 žmonių komandos vadybą, komunikaciją, renginius. Keletą pirmųjų emigracijos metų Domantas dar rašė į kultūrinę Lietuvos spaudą, tačiau vėliau ryšius su ja galutinai nutraukė.

„Homoseksualių žmonių gyvenimas tiek Prancūzijoje, tiek Šveicarijoje nuo lietuviško skiriasi kokiais penkiais šviesmečiais. Čia mes nesame nei gyvuliai, nei atstumtoji rasė, nei iškrypėliai. Gyvenu mažame kaimelyje, kuriame tėra vos 20 trobų, apie mano homoseksualumą žino visi, tačiau net, atrodytų, konservatyvi septyniasdešimtmetė kaimynė sustabdo pasilabinti ir teiraujasi, kaip klostosi mano „meilės kelionė“, – pasakojo Domantas.

Jo teigimu, prieš kurį laiką nuskambėjęs milijoninis manifestas Prancūzijoje prieš gėjų santuokas tėra tik puikiai suvaidintas teatras, nepriekaištingai sustumdytų akcijų derinio iššaukta reakcija, kuri absoliučiai neatspindi tikros situacijos. Domantas svarsto – galbūt jam sekasi, tačiau per visus 7 užsienyje praleistus metus jis homofobišką ataką patyrė visai neseniai. Kai jis vieno girto alžyriečio nepavaišino cigarete, buvo išvadintas epitetais, kurių nebuvo girdėjęs Lietuvoje. Tačiau, sako pašnekovas, Alžyras toli ir į šią šalį ar joje diktuojamas kultūrines, religines ar etines madas jis nesilygiuoja.

Kaune teko žvelgti ir į šautuvo vamzdį

Domantas prisipažįsta, kad gyvenimo Lietuvoje bei homoseksualumo temų stengiasi niekuomet negvildenti. „Tai – mano gyvenimo trauma ir asmenybės defektas, iš kurio išsilaisvinti, manau, nepavyks visą gyvenimą. Nesu nei itin moteriškų manierų, nei savo pažiūras įrodinėjantis grobuonis, bedraskantis akis kiekvienam, kuris nenori patapti gėjumi – čia turėtų skambėti ironija, atsakant į lietuvišką glūdų ir liūdną požiūrį – tačiau eikit jūs visi po velnių. Arba bent jau gyventi savo nenusisekusio gyvenimo ir palikite galiausiai kitus ramybėje“, – rėžia Domantas.

Čia pats jis priduria ramybės niekuomet neturėjęs – teko Kaune ir prieš šautuvo vamzdį išėjus iš gėjų klubo stovėti, ir visus metus mokykloje smurte skęsti – mokytojai tai ignoravo. Vyras neslepia: neapsikentęs galvojo ir apie savižudybę. Jis gerai jausdavosi tik sutikęs savą kompaniją, kurioje, beje, daugiausia buvo ne homoseksualai. Pašnekovo nuomone, tokie žmonės Lietuvoje iki šiol būtų laikomi kaip nenormalaus mąstymo.

Šeima apie Domanto homoseksualumą sužinojo visai neseniai. „Palengvėjo, nors motina siūlo gydytis ir, deja, laukia stebuklo iš dangaus. Tėvas nustebino ir bando suprasti, priimti, tačiau homoseksualumo tema jiems iki šiol tėra tabu, nedrįsta manęs nieko klausti, nes jaučiasi nepatogiai“, – kalbėjo pašnekovas. Domantas bando tėvams padėti siūlydamas paskaityti vieną ar kitą knygą, pažiūrėti Algimanto Čekuolio laidų.

Domantas įsitikinęs: Lietuvoje būtų galėjęs nemažai nuveikti. Jis buvo aktyvus tiek mokykloje, tiek studijuodamas universitete, dalyvavo įvairiuose projektuose bei organizacijų veikloje. Šveicarijoje jis jau pasiekė nemažai: bendradarbiauja spaudoje, buvo kai kurių kultūrinių skilčių redaktorius. Į organizuojamus renginius jis visada stengiasi kviesti lietuvių muzikos šviesulius. Praėjusias metais lietuvis išrinktas geriausiu įmonės darbuotoju.

„Gyvenu gerai. Daug keliauju – darbui ir malonumui. Apsisuku visur, kur pakliūnu. Kiti sako, esu tipinis lietuvis – galiu viską padaryti iš nieko. Tik homoseksualumas kažkur čia pasimeta – net pats dažnai pamirštu esąs nenormalus, kaip sakoma Lietuvoje. O pamiršti gera, nes ši detalė juk visiškai nesvarbi žmogaus asmenybės sudėtingume“, – svarstė užsienyje laimę suradęs gėjus.

Per metus emigravo per 100 LGBT draugų

Domanto istorija nestebina Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA) valdybos pirmininko Artūro Rudomanskio. Praėjusiais metais jis sako suskaičiavęs, kad iš pažįstamų, kolegų ir draugų rato emigravo daugiau nei 140 LGBT asmenų. Šiuos skaičius visuomenininkas gavo, kai teko rankiniu būdu persikelti kontaktus iš seno mobilaus telefono į naująjį.
„Gaila, kai žinai, kad tarp jų yra mokslininkų, įvairių sričių specialistų, meno žmonių bei ką tik baigusių studijas. Šie skaičiai neatspindi visos šalies statistikos, tačiau tai parodo, kad ir šiuo individualiu atveju šalis pirmiausiai praranda žmones, kurie kūrė ir galėjo kurti pridėtinę vertę mūsų valstybei“, – aiškina A. Rudomanskis.
Pašnekovo teigimu, dauguma Lietuvos LGBT žmonių dėl baimės viešai neatskleidžia seksualinės orientacijos, taip jie izoliuojami, verčiami gyventi dvigubą gyvenimą. To kaina yra nesaugumo jausmas, psichologinė įtampa. Tai tampa viena emigracijos priežasčių. Štai pagal dar 2007 m. Vytauto Didžiojo universitete atliktą tyrimą, net 51 proc. LGBT respondentų atsakė galvojantys apie emigraciją. A. Rudomanskis atkreipia dėmesį, kad tokie duomenys gauti Lietuvos ekonomikai esant aukščiausiame taške.
Tačiau, sako A. Rudomanskis, pirminės emigracijos priežastys būna ne homofobija, o geresnio gyvenimo, geriau apmokamo darbo paieškos. Jis atkreipia dėmesį, kad LGBT žmonės, neturėdami galimybės tuoktis, įsivaikinti vaikų, yra mobilesni ir jiems emigruoti lengviau.
„Emigracijoje pagyvenę lietuviai LGBT, tarpsniais sugrįždami į Lietuvą, jau vardija kitas priežastis, kurios lemia jų nenorą parvykti į Lietuvą. Tai yra žmogaus teisės, pagarbos stoka. Demokratiškose šalyse dirbantiems tautiečiams nebėra poreikio gyventi dvigubą gyvenimą, jie nesusiduria arba itin retai susiduria su patyčiomis dėl jų prigimties, o apsauga nuo diskriminacijos yra ne fikcija, o veikiantis mechanizmas“, – dėsto TJA valdybos pirmininkas.
Priverstinė ar savanoriška LGBT žmonių migracija nėra naujas fenomenas. Štai JAV Virdžinijos universiteto profesorė Kath Weston dar 1995 m. studijoje išskyrė tris esminius LGBT žmonių migracijos atvejus. Pirmiausiai ir dažniausiai LGBT žmonės migruoja iš atokesnių rajonų į didesnius miestus. Tačiau jei LGBT teisių situacija šalyje prasta, dažnai LGBT migruoja į kitas, pirmiausia kaimynines, šalis, kuriose situacija galimai geresnė. Trečias aspektas – kada labiau pasiturintys ir turintys geresnį išsilavinimą LGBT žmonės migruoja į tas šalis, kuriose palyginamai aukštesnis LGBT pripažinimas ir aukšta teisinė apsauga.

V. Gaidys: vargu, ar kas diskriminuoja R. Žilinską

Praėjusį balandį atlikta emigrantų apklausa atskleidė paradoksalų dalyką: emigrantų elitas į Lietuvą nenori grįžti visai ne dėl ekonominių priežasčių, kaip dažniausiai bandoma aiškinti emigraciją. Pagal apklausą, užsienio lietuvių apsisprendimui grįžti į Lietuvą ne mažiau nei ekonominiai aspektai svarbūs psichologinio klimato Lietuvoje pokyčiai, didesnė tolerancija bei pagarba žmogui, galimybės realizuoti savo sugebėjimus. Šiuos veiksnius nurodė 38 proc. respondentų. Internetinę apklausą Užsienio reikalų ministerijos užsakymu atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“.

Sociologas, „Vilmorus“ vadovas profesorius Vladas Gaidys pirmiausia kelia klausimą, kiek Lietuvoje netolerancijos homoseksualams. Pasak V. Gaidžio, akivaizdu, kad LGBT eitynės nepalaikomos, smerkiama galimybė įsivaikinti ir tuoktis. Labiausiai smerkiama tai, kas matoma viešumoje.

Tačiau, sako sociologas, darbe, pavyzdžiui, Seime, parlamentaro Roko Žilinsko turbūt niekas nediskriminuoja. V. Gaidys skaitė R. Žilinsko interviu, kuriame šis pasisakė už „santūrų, neviešinamą homoseksualumą“. Taip pat, teigia V. Gaidys, niekas nepersekioja viešų gėjų dainininkų (DELFI atkreipia dėmesį, kad tokių Lietuvoje tėra vienintelis Ruslanas Kirilkinas, kuris koncertuose buvo apmėtytas kiaušiniais, į jį taip pat buvo paleista petarda). „Aš neabejoju, kad homoseksualus traukia ne tik Londonas ir Kopenhaga – didžiuosiuose miestuose visada daugiau tolerancijos, anonimiškumo, kūrybinės galimybės ten žymiai didesnės. Vilnius vis dėlto viena mažesnių sostinių“, – svarstė sociologas.

Tačiau, jo nuomone, šios kryptys traukia ne tik homoseksualus, bet ir kitus žmones. Didesniame mieste daugiau tolerancijos bet kuriam žmogui, taigi išsilavinusiems ir inteligentiškiems žmonėms Londone ir Kopenhagoje turbūt irgi geriau nei čia. Maža to – į Londoną traukia ir nusikaltėliai, ir neišsilavinę žmonės. Jiems ten irgi daugiau galimybių pasireikšti.

G. Navaitis: mūsų visuomenė išskirtinai tolerantiška

Tuo metu Mykolo Romerio universiteto  profesorius psichologas Gediminas Navaitis LGBT asmenų emigracijos nesureikšmina ir nemano, kad homoseksualai Lietuvoje diskriminuojami. Pašnekovo teigimu, mūsų visuomenės privalumas tas, kad ji nevaržo laisvo judėjimo ir žmonės gali susirasti vietas ir darbus, kuriuose geriau save realizuoja ir geriau jaučiasi.

„Turint galvoje, kad emigravusių gali būti 300-500 tūkst., tvirtinti, kad svarbus emigracijos veiksnys yra homoseksualizmas, vargu ar galima. Nes koks procentas dėl to emigravusių? Veikiausiai labai nedidelis“, – svarstė G. Navaitis.

Pasak G. Navaičio, tai, kas kam patinka ar nepatinka – žmonių asmeninis reikalas. Taip yra, jei šie jausmai netampa veiksmais, kurie pažeistų tų žmonių teises. „Kalbėdami apie homoseksualių žmonių teises, Lietuvoje tikrai nerasime jokio įstatymo, teisės akto, kuriame būtų parašyta, kad homoseksualus žmogus neturi kokių nors teisių, pavyzdžiui, balsuoti, būti išrinktas“, – sako G. Navaitis.

Tačiau, teigia jis, yra viena sritis, kurioje nuomonės išsiskiria: tai šeimos teisė. Supaprastinant tai galima suvesti į teisę sudaryti santuoką ir įsivaikinti vaikus. „Nereikėtų manyti, kad homoseksualūs asmenys vieninteliai, kuriems yra nustatyti kokie nors apribojimai, nes, pavyzdžiui, Lietuvos įstatymai neleidžia daugpatystės, insesto“, – dėstė psichologas.

Jo teigimu, kitas ne mažiau svarbus momentas, kaip šiuos apribojimus vertina visuomenė. Štai spalio mėnesio „Vilmorus“ duomenimis, tos pačios lyties žmonių santuokoms pritarė 7 proc. respondentų, iš dalies – 6,5 proc, iš dalies nepritarė 13,3 proc., nepritarė – 72,9 proc. Homoseksualų teisei įsivaikinti pritaria 2,2 proc., iš dalies su išlygomis – 2,7 proc. 94, 8 proc. tam nepritaria. „Taigi turime atsakymą, kad Lietuvos visuomenė nepritaria šeiminių teisių suteikimui homoseksualiems asmenims“, – dėstė G. Navaitis, pats formulavęs apklausos klausimus.

G. Navaičio teigimu, čia nėra tinkamas tolerancijos terminas. Pašnekovo teigimu, tolerancija reiškia pakantą – visuomenė homoseksualus pakenčia, prieš juos nesiima veiksmų. „Mano supratimu, Lietuvos visuomenė yra išskirtinai tolerantiška, turbūt tokia Lietuvos tautinė tradicija, kuri tęsiasi gal nuo pats valstybės atsiradimo. Aš nesutinku su teiginiu, kad visuomenė yra netolerantiška. Naudokime lietuvišką žodį – pakantumas“, – siūlo MRU profesorius.

Tyrimas parengtas „Media4Change“ žurnalistinių tyrimų konkursui.

Media4change tiriamųjų darbų konkursas rengiamas įgyvendinant Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo 2009-2014 periodo NVO Programos Lietuvoje remiamo projekto „Visi skirtingi – visi lygūs: aktyvus dalyvavimas, įvairovė, žmogaus teisės“ dalis.  Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl NVO Programa Lietuvoje negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.