Gruodžio 3-iąją minima Tarptautinė žmonių su negalia diena. Grupė žurnalistų domėjosi, kaip gyvena šeimos, auginančios negalią turinčius vaikus. Paaiškėjo, kad šios šeimos dažnai nesulaukia jokios pagalbos ir dėl to atsiduria ekonominėje, socialinėje atskirtyje. Mamos pasakoja apie nepakeliamus sunkumus be galimybės metų metais išsimiegoti, be teisės į socialinį gyvenimą ir savivaldybes kaltina abejingumu.

Įstatymai numato pagalbą vaikus su negalia auginančioms šeimoms, bet didžioji jų dalis negauna jokių socialinių paslaugų. Šeimos nurodo, kad joms labiausiai reikia atokvėpio nuo slaugos ir galimybės dirbti. Nors pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtintą tvarką vadinamąsias laikinojo atokvėpio paslaugą turi būti pasiruošusios teikti visos šalies savivaldybės, tuo metu, kai buvo atliekamas žurnalistinis tyrimas, siūlė tik pusė. Šį kartą – pasakojimas apie Jonavoje gyvenančių šeimų situaciją. Baigus žurnalistinį tyrimą situacija pasikeitė – pasakojimo herojės džiaugiasi, kad savivaldybės atsižvelgė į jų kreipimąsi ir skyrė asmeninio asistento paslaugą, kuri padeda derinti vaiko priežiūrą su darbu.

Speciali „Spalvų“ laida norintiems suprasti, kaip už bioįvairovei skirtus pinigus galima iškirsti daugiau nei keturis šimtus tvarkomos teritorijos medžių.

2021-ųjų pradžioje Trakų gyventojai pastebėjo, kad dešimtys senamiesčio medžių pažymėti kirtimui. Aktyvūs piliečiai prašė pakartotinai įvertinti medžių būklę, bet nieko nepešė. Savivaldybė gynėsi: esą tie medžiai pavojingi, o Europos Sąjungos remiamas projektas visuomenei pristatytas ir įgyvendinamas teisėtai. Tačiau paskubomis per pandemiją išduotas leidimas kirsti saugotinus medžius atsidūrė teisme.

Dviejų dalių žurnalistinis tyrimas apie tai, kaip Trakų rajono savivaldybė panaudojo ES lėšas biologinei įvairovei ir kraštovaizdžiui saugoti bei atkurti.

Grupės žurnalistų atliktas žurnalistinis tyrimas parodė, kad nors Lietuvoje teisės aktai numato įvairią pagalbą negalią turinčius vaikus auginančioms šeimoms, didžioji dalis jų tos pagalbos nesulaukia. Šeimos yra pasmerktos socialinei ir finansinei atskirčiai. Savivaldybės atsako, kad nėra paslaugų poreikio arba trūksta pinigų. Žurnalistinio tyrimo autorius pasiekia viltinga informacija, kad situacija savivaldybėse keičiasi – Alytaus miesto savivaldybė neseniai pradėjo pirkti paslaugas iš Alytaus autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“.

„Jis stvėrė mane už kaklo ir tėškė į grindis“, „Iš jo girdėdavau tik „Tu nieko nesugebi“, „Aš supratau, kad jei nesiginsiu, mane čia ir palaidos“ – tai liudijimai moterų, kurios patyrė ilgalaikį smurtą iš savo vyrų. Bijodamos dėl savo ir vaikų sveikatos bei gyvybės jos kreipėsi į tarnybas. Tačiau pagalbos nesulaukė.

Pavasarį Trakų senamiestyje už Europos Sąjungos lėšas buvo iškirsta dešimtys brandžių medžių. Lapkritį teismas projektą, numačiusį medžių retinimą, pripažino netinkamu – bet ne dėl pačių medžių, o dėl procedūrinių neatitikimų. Sekdamos įvykius Trakuose, šio žurnalistinio tyrimo autorės atskleidė, kodėl Lietuvos miestuose medžių kirtimui ir „euroremontui“ sustabdyti nėra veiksmingų saugiklių.

Kuriame administravimo lygmenyje paskęsta Lietuvos įsipareigojimai institucinę žmonių su negalia globą keisti bendruomenine?

Lietuva įsipareigojusi, kad iki 2020 m. neįgalių suaugusių asmenų, patenkančių į institucinę globą, skaičius turi sumažėti 40 proc., vaikų – 60 proc., bet duomenys rodo, kad šiam procesui gyvybiškai svarbios Europos Sąjungos investicijos daugiausiai „nusėdo“ kurti šiek tiek patogesnei aplinkai, o ne alternatyvoms.

Dvi tyrimą atlikusios žurnalistės pabandė pagyventi kaip musulmonės ir savo kailiu patirti, ką išgyvena veidus šydu dengiančios moterys Lietuvoje.

Tai yra sutrumpinta tyrimo versija. Visą tyrimą galite skaityti čia.

Visa tai, už ką anksčiau garbinome ant specialaus stalo kambaryje stovintį kompiuterį, šiandien nešiojamės savo kišenėje – šalia piniginės, virtusios kortelių dėklu, nes juk ir grynieji tampa vis mažiau patogūs. Savo finansus valdome keliais telefono ekrano brūkštelėjimais, namuose palikę šventus popiergalius su slaptažodžiais, slapyvardžiais ir kita konfidencialia informacija. Mobiliosios banko programėlės kasdienių finansinių operacijų valdymą pavertė lengvu ir greitu procesu. Tik ar šventieji puodus lipdo?

Valstybė pagrįstai kovoja su galimai neteisėtai praturtėjusiais žmonėmis. Tačiau pasirinktos priemonės kelia abejonių dėl jų adekvatumo. Vilniuje gyvenantis verslininkas Š. (vardas ir pavardė žinomi) neseniai teismo buvo nubaustas už tai, kad neatskleidė, kiek pravalgė ir pragėrė per pastaruosius ketverius metus.

Baltijos jūros dugnu tarp Lietuvos ir Švedijos nutiestas šviesolaidinio tinklo kabelis leidžia užtikrinti spartų internetą. Tačiau yra įtarimų, kad juo gali naudotis saugumo tarnybos, rinkti ir dalytis informacija apie privatų asmenų gyvenimą. Tai aiškėja iš Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) ir Švedijos nacionalinės radijo signalų saugojimo agentūros (FRA) pasirašyto susitarimo, kurį nutekino buvęs NSA darbuotojas Edwardas […]

Vaclovas Razgaitis ir jo žmona Alma – nieko nebijančių aviacijos verslo atstovų pavyzdys. Tačiau ne toks ir geras.

Per dešimtmetį sukūrusi keliolikos įmonių tinklą, šiandien pora, viešai skelbiamais duomenimis, yra skolinga bent 15 mln. litų, varsto Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) duris, tačiau, apsisukusi, per kitus asmenis vėl kuria mokyklą būsimiems pilotams. O tam pagalbos nesibodi paprašyti ir Seimo nario.

Valdininkų noras važinėti ne pačiais pigiausiais tarnybiniais automobiliais – suprantamas. Tačiau troškimui įgyvendinti naudojamos priemonės ne visada skaidrios, kartais akivaizdžiai skirtos konkretiems automobiliams įsigyti arba išsinuomoti. Reikalauja prabangos detalių Penkių milimetrų tikslumu nurodytas automobilio ilgis ir plotis, reikalaujama sportinio odinio vairo, beraktės užvedimo sistemos, lietaus daviklių, nuovargio ir slėgio padangose matavimo sistemos, savaime užsisandarinančių padangų. Tokius […]

„Kur pa­si­sko­lin­ti šil­tą pa­la­pi­nę ir ko­kiu at­stu­mu nuo sa­vi­val­dy­bės pa­sta­to lei­džia­ma ba­dau­ti cen­tri­nė­je mies­to aikš­tė­je?“ – svars­to 87 ga­ra­žų sa­vi­nin­kai, ne­ran­dan­tys ki­tų bū­dų ap­gin­ti sa­vo tei­sių, ku­rios, jų ma­ny­mu, bu­vo pa­žeis­tos in­for­muo­jant vi­suo­me­nę apie ren­gia­mą Ža­lio­sios gat­vės at­nau­ji­ni­mą. Pro­jek­te nu­ma­ty­ta už­tver­ti vie­nin­te­lį nuo­sa­vy­bės do­ku­men­tuo­se įtei­sin­tą įva­žia­vi­mo ke­lią, ta­čiau gy­ven­to­jai apie tai su­ži­no­jo post fac­tum ir sa­vo siū­ly­mų teik­ti ne­be­su­spė­jo. Kas dėl to kal­tas ir kuo baig­sis šiuo­lai­ki­nė pro­jek­ti­nė liau­dies pa­sa­ka apie ste­buk­lin­gas 19 die­nų, tei­sy­bės ieš­ko­to­jus ir ge­le­ži­nes kur­pes, ku­rio­mis min­ti sa­vi­val­dy­bės slenks­tį – bergž­džias dar­bas?

„Mane nuo tokio jo elgesio ištikdavo isterija – norėjosi ir šaukti, ir kartu verkti, o labiausiai norėjau, kad jis nuo manęs atsikabintų“, – prisimena seksualinio priekabiavimo siaubus darbe išgyvenusi 26 metų vilnietė Dovilė (vardas pakeistas – red. past.). Dovilė dirba padavėja viename sostinės restoranų. Ji nenori atskleisti jo pavadinimo, nes bijo prarasti darbą, be to, […]

Prostitutė – viena žiauriausių stigmų, kuria pažymėta moteris atsiduria socialinėje atskirtyje, o integracija į darbo rinką – labai sudėtingas procesas. Šiuo metu dirba apie trečdalį prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukų, kurioms pagalbą teikia nevyriausybinės organizacijos. Kvalifikuotą darbą ir didesnį nei minimalų atlygį gaunančias galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Įsidarbinti nekvalifikuota darbinke daugeliu atveju pavyksta tik neatskleidžiant savo praeities.

Viena didžiausių ES socialinių problemų yra nedarbas. Jauni žmonės išmoksta gyventi gaudami pašalpas ir ilgainiui visiškai praranda motyvaciją ieškoti darbo. Problemai spręsti ES numatė milžiniškas lėšas. Už šimtus milijonų eurų turėjo būti sukurta sistema, kuri jaunam žmogui per 4 mėnesius turėtų garantuoti tinkamą darbo pasiūlymą. Jaunimo garantijoms – 2014-2020 m. Lietuvos įgyvendinamai programai, turinčiai užtikrinti, […]

2013 metais vienas liūdnai pagarsėjęs Seimo narys dėkojo savo tėvams už tai, kad vaikystėje jį mušė. Kai buvo bandoma priimti Vaiko teisių pagrindų įstatymo pakeitimus, kuriais būtų uždraustas bet koks tėvų ar kitų vaikui atstovaujančių asmenų smurtas prieš jį, politikai stebėjosi – kaip jie toliau auklės savo atžalas. Vis dėlto realybė skaudesnė negu norėtųsi apsimesti. Mokslinių tyrimų išvados ir specialistai vieningi – smurtas žaloja vaikus. Netikite? Susipažinkite su Sandros, Onos ir Gretos (vardai ir aplinkybės, galinčios padėti identifikuoti herojes, pakeistos – aut. past.) istorijomis.

Julijos (vardas ir aplinkybės, galinčios padėti identifikuoti heroję, pakeistos – aut. past.) vaikystė buvo ypač sunki. Tėvas namuose siautėdavo ir smurtaudavo, todėl jai su mama žiemą tekdavo bėgti basomis iš namų. Po trumpo atokvėpio, kai tėvai išsiskyrė, Julija tapo seksualinės prievartos auka. Savo istoriją ji pasakojo, kad padėtų žmonėms, išgyvenantiems tą patį.

Čia pateikiama pilna straipsnio versija. Sutrumpintą galite rasti Delfi.lt

Viktorijos tėvas (vardas ir kitos aplinkybės, galinčios padėti atpažinti heroję, pakeistos – aut. past.) smurtaudavo prieš ją ir jos mamą. Viktorija pamena smurtą dar nuo tada, kai jai buvo dveji–treji metai. Nors dabar tai praeity, bet labiausiai šokiruoja, nekalbant jau apie smurto žiaurumą ir brutalumą, žmonių, žinojusių apie padėtį namuose, abejingumas ir cinizmas. „Norėjau kiek […]

Vilnietės Katerinos (vardas pakeistas) istorijoje nėra kelionės pakeleivinga mašina, pažinties socialiniame tinkle, pagrobimo, netinkamos vietos ar netinkamo laiko. Tačiau kaip ir visuomenę sukrėtusių išžagintų ir nužudytų moterų istorijose, joje – ryškūs smurto pėdsakai.

32-erių pašnekovė pasakoja, jog dėl psichologinio partnerio smurto ji neteko darbo, draugų ir orumo. „Kai susipažinome, buvau stipri ir pasitikinti savimi. Santykiams einant į pabaigą, jaučiausi silpna ir kalta, nes dariau viską, kad tik jis, būdamas vyru, jaustųsi stipresnis“, – apie penkerius metus trukusią draugystę pasakojo ji. „Jis ne tik versdavo mane mylėtis prieš savo valią, bet ir šypsotis tai darant“, – patirtą seksualinę prievartą prisiminė Katerina.

Homofobija Lietuvai gali kainuoti po 580 mln. eurų kasmet, arba apie 600 Lt kiekvienam žmogui, remdamiesi užsienio studijomis, skaičiuoja kai kurie ekonomistai. Kiti specialistai su skaičiais atsargesni, tačiau neabejoja – netolerancija LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai, translyčiai) asmenims Lietuvai kainuoja – už tai mokame negautomis pajamomis, prarastomis investicijomis, homoseksualių asmenų emigracija.

Tėvas sakydavo, kad gėjus išžudytų savo rankomis, o motina siūlo gydytis ir tebelaukia stebuklo iš dangaus.
Tokia iš Kauno kilusio ir gyvenimą emigracijoje pasirinkusio homoseksualo Domanto istorija. Tokių atvejų šalyje ne vienas – homoseksualai jaučiasi atstumti pakantumo stokojančioje visuomenėje ir gyvenimą kuria svetur.

„Išvadino beždžione ir sumušė“, „dainininkė patyrė rasistinį išpuolį ir buvo sumušta“, „fašistuojantys skustagalviai užpuolė pakistanietį“ – tokio turinio pranešimai vis pasirodo žiniasklaidoje.

„Ne, šiandien uždaras vakaras“. „Ne, klubas pilnas“. „Ne, neatitinkate aprangos kodo“. Arba tiesiog – „Ne.“ Kodėl? „Čigonų ir arabų neįleidžiam“ – tokius pasveikinimus prie naktinių sostinės klubų durų išgirsta kitataučiai.

Latvijos universitetas, turintis 16 tūkst. studentų, yra pati didžiausia aukštojo mokslo įstaiga Baltijos šalyse. Stebina faktas, jog universiteto administracija negali įvardinti tikslaus studentų su negalia skaičiaus. Administracijos teigimu, galbūt yra du ar trys tokie studentai, tačiau tiksliai nėra žinoma. Tokia situacija atskleidžia šios mokslo įstaigos atsainų požiūrį į studentus su negalia bei iššūkius su kuriais jiems tenka susidurti siekiant aukštojo mokslo diplomo.

„Girdėjau kaip antroji mama kalbėjo su teisininku. Išgirdau, jog mirus mano pirmajai mamai, turėsiu palikti savo kambarį…. ir keliauti į vaikų namus, ar kitą šeimą, gal netgi pas tėtį, su kuriuo beveik nebendrauju“, – tokios mintys yra ne fantazijos vaisius, o reali situacija parodanti, kaip neapsaugotos vaiko, gyvenančio homoseksualioje šeimoje, teisės. Tačiau viešojoje erdvėje apie tai nekalbama, nes egzistuoja įsitikinimas, jog tokių šeimų apskritai nėra. Žurnalistų ugdymo programoje dalyvaujančios Evelina, Akvilė ir Miglė nusprendė išsiaiškinti, koks likimas lauktų tokių vaikų ir su kokiomis problemomis jie JAU susiduria gyvendami homoseksualiose šeimose.

„Smurtas šeimoje“ arba „šeiminis smurtas“ – sąvokos, kurių vartoti negalima, kadangi ŠEIMA yra savaiminis gėris. Tai viena iš priežasčių, kodėl „Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje“ įstatymą buvo bandoma priimti net šešerius metus. Pašnekovė Danutė (vardas pakeistas) smurtą kentėjo aštuoniolika metų. Ašaros, baimė ir klausimas „kodėl?“ – Danutės kasdienybė. Moteris nebenori taip ilgiau gyventi – skyrybų procesas jau pradėtas. Ar teisėsauga suteiks tvirtą užnugarį šiai ir kitoms nuo smurto kenčiančioms moterims, ar aukščiau sėdinčios galvos atkreips dėmesį į šią problemą, o gal ir toliau sakysime, kad „bobos pačios kaltos“?

“Su vaikinu draugaujame jau dvejus metus, gyvename kartu. Labai norime susilaukti vaikų…” – tvirtina Milda [vardas pakeistas – aut.past]. Trisdešimt ketverių moteris gyvena nedideliame kambarėlyje socialinės globos namuose žmonėms, turintiems psichikos negalią. Nors jos didžiausia svajonė – šeima, šiems norams išsipildyti nelemta. Ji, kaip ir kiti čia gyvenantys žmonės, prievarta girdoma kontraceptiniais vaistais. Vaistams “pavedus”, kai kur daromi priverstiniai abortai. Anot žmogaus teisių specialistų, tai – oficialiai nereglamentuota, tačiau Lietuvos socialinės globos namuose plačiai paplitusi praktika.