Nors algoritmas, kaip veikti, jei bendruomenėje iš gyvenimo pasitraukė žmogus, egzistuoja, vien tam tikrų instrukcijų „popieriuje“ nepakanka. Kaip teigė psichologė Viktorija Andreikėnaitė, labai svarbus proaktyvus veikimas, todėl kaip vieną iš svarbiausių savižudybių prevencijos inovacijų ji įvardija savižudybių prevencijos koordinatoriaus pareigybę ir jos nacionalinį mastą.
Algoritmo „popieriuje“ neužtenka: kelią skinasi nauja iniciatyva, kyla naujų iššūkių
Nors algoritmas, kaip veikti, jei bendruomenėje iš gyvenimo pasitraukė žmogus, egzistuoja, vien tam tikrų instrukcijų „popieriuje“ nepakanka. Kaip teigė psichologė Viktorija Andreikėnaitė, labai svarbus proaktyvus veikimas, todėl kaip vieną iš svarbiausių savižudybių prevencijos inovacijų ji įvardija savižudybių prevencijos koordinatoriaus pareigybę ir jos nacionalinį mastą.
Pasak psichologės Viktorijos Andreikėnaitės, algoritmo, ką daryti, jei bendruomenėje iš gyvenimo pasitraukė žmogus, „popieriuje“ neužtenka. Čia labai svarbus proaktyvus veikimas, todėl kaip vieną iš svarbiausių savižudybių prevencijos inovacijų ji įvardija savižudybių prevencijos koordinatoriaus pareigybę ir jos nacionalinį mastą.
„Yra didžiulis pasimetimas, nes iš viso sunku tą pačią mintį priimti, o dar reikia ir laidotuves organizuoti, ir taip toliau. Tai tarsi buvo mintis, kad koordinatorius gauna artimųjų kontaktą, paskambina ir pasako, kokia pagalba yra, atsiklausia, ar gali, pavyzdžiui, paskambinti po mėnesio ar po laidotuvių, ir tiesiog nuolat supažindina, kad ta pagalba yra ir kad galima apskritai kreiptis, nes kartais žmonės tuo metu ir nepuola klausti, kokia ta pagalba yra?“ – sako pašnekovė.
Be to, pasak jos, labai svarbu, kad bendruomenėje atsirastų iniciatyvus žmogus. Labai dažnai jis pats yra patyręs netektį, todėl kelia klausimus, turi visiškai kitokią prieigą prie bendruomenės. Toks atvejo vadybininkas gali lydėti žmogų per procesą – paaiškinti, kokios pagalbos jis gali sulaukti, padėti ją rasti, jei žmogui tuo metu sunku tai padaryti pačiam, pasiūlyti naujų metodų, nemokamos pagalbos galimybių. Pavyzdžiui, dirbant su jaunimu baltos poliklinikos sienos nepadės. Pagalbą jie turi rasti jau savo aplinkoje – šeimoje, mokykloje, jaunimo centre – ten, kur praleidžia daugiausia laiko.
„Svarbu ir bendravimo kultūra, ir patyčių prevencija. Ir kad vaikai save realizuotų ir ten galėtų turiningai praleisti laisvalaikį, mėgstama veikla užsiimti. O jeigu jau jaučia, kad yra sunkumų, kad žinotų, kur kreiptis tos pagalbos“, – teigia ji.
Pačios bendruomenės turi įvertinti savo galimybes: kokia bendruomenės statistika, strategija, kokie bendruomenės nariai joje dalyvauja, kur galima nukreipti žmogų, jeigu jo aplinkoje nėra pagalbos. Deja, dažnai tiek regionuose, tiek didžiuosiuose miestuose tokios sistemos kūrimas susiduria su finansinėmis ir žmogiškųjų išteklių problemomis.
Klasikinė situacija, kai dėl specialistų trūkumo žmogus dažnai negali gauti paslaugų poliklinikoje, o asmeninių lėšų gydymui neturi. Tokiu atveju reikia donoro (dažniausiai – verslo bendruomenės narių), kuris finansuotų paslaugas, bet vieno žmogaus neužtenka, kad sistema veiktų, reikia komandos: konsultavimo, supervizijų. Kitas skaudulys – fragmentacija, ypač aktuali didiesiems miestams. Inovatyvios psichikos sveikatos programos dažniausiai finansuojamos iš projektinių lėšų, todėl jų tęstinumas negali būti garantuotas, tokiu atveju paslaugos remiasi į pačių specialistų entuziazmą, kuris gali ir išgaruoti. Ekspertė dalijasi ir geraisiais pavyzdžiais: asociacija „Artimiems“, burianti žmones, kurių artimieji pasitraukė iš gyvenimo, krizių centrai, emocinės pagalbos linijos, ugdymo įstaigose vykdomi prevenciniai mokymai ir jų psichologai – tai jau augančios bendruomenės, kurios turi gebėjimų reaguoti ir palaikyti savo narius.
Šiuo metu ekspertė kuruoja naują iniciatyvą, skirtą psichikos sveikatai – „Žvelk giliau“, viena iš jos dalių – psichikos sveikatos ambasadorių tinklas. Programa skirta keisti visuomenės požiūriui į psichikos sveikatos sutrikimus, skatinti pozityvias nuostatas ir elgesį juos patiriančių žmonių bei jų artimųjų atžvilgiu.
V. Andreikėnaitė tiki jos perspektyvumu. Lietuvoje jau apmokyti keturiolika koordinatorių įvairiomis temomis: savižudybių prevencija, autizmo spektro sutrikimai, ADHD (aktyvumo ir dėmesio sutrikimas – aut. past.), gedulo temos, pogimdyvinės depresijos patirtys. Psichikos sveikatos ambasadorius – žmogus, kuris dalijasi savo patirtimi apie psichikos sveikatos sunkumus savo arba savo artimųjų gyvenime. Ambasadorius gilinasi į psichikos sveikatos terminus, etikos klausimus, diskriminaciją, stigmatizaciją, pagalbos sistemos ribas. Svarbiausias aspektas – ambasadoriai yra bendruomenės dalis, jie gali atliepti paramos poreikį.
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad programa skirta jaunimui, stengiamasi pritraukti ir kitas visuomenės grupes – vienas iš koordinatorių veikia Trečiojo amžiaus universitete.
Buvęs Valstybės psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos biuro vadovas Rimantas Misevičius sutinka, kad integracija į visuomenę yra svarbus savižudybių prevencijos vardiklis. Pasak jo, viską, kas didina psichologinį visuomenės atsparumą, galima traktuoti kaip pirminę savižudybių prevenciją: tai leidžia bendruomenėms dar neįvykus savižudybės krizei reaguoti su savo turimais resursais – žmogus randa pagalbą dar nepatekęs į sveikatos sistemą, o tai mažina krizių grėsmę.
„Visos formos, visi dalykai tinka, kurie didina įtrauktį, – žmogus yra bendruomeniniame tinkle, nesvarbu, kas tai būtų, kokia forma jis kam nors priklausytų. Tas priklausymas visokeriopai padeda žmogaus būklei – tiek psichologiniam atsparumui, tiek galimybei pastebėti krizę. Su kuo daugiau žmonių jis turi ryšių, tuo didesnė tikimybė, kad kas nors pastebės. Arba patikrinti. Jeigu yra arba įtariama, kad yra, didesnė tikimybė, kad kas nors bus, pasiūlys iš susijusių su tuo žmogumi pagalbą – ne tik šeimos nariai. Ir motyvuoti priimti tą pagalbą netgi bus lengviau“, – teigia ekspertas.
Pasak jo, svarbu, kad kiekviena amžiaus grupė būtų įtraukta į socialinį tinklą ir turėtų savus „vartininkus“ – žmones, galinčius atpažinti savižudybės riziką ir nukreipti rasti pagalbos: tai gali būti dirbantieji savo darbovietėje, vaikus auginančios jaunos mamos, praleidžiančios daug laiko namuose, vyresnio amžiaus žmonės, kurių mobilumą riboja sveikata, kaime gyvenantys žmonės. Šiais „vartininkais“ gali tapti kiekvienas žmogus, kurio darbe yra socialinis kontaktas su žmonėmis: barmenas, savanoris, teikiantis socialinę pagalbą.
Pasak R. Misevičiaus, pastaraisiais metais stebimas savižudybių skaičiaus mažėjimas. Lietuvoje buvo pereita nuo savižudybės kaip psichiatrinės problemos prie psichosocialinės, kompleksiškos problemos – sukurta specializuotą, sistemingą ir tęstinę pagalbą teikianti sistema, skirta dėmesio kovai su stigma kreiptis ar siūlyti pagalbą,
„Yra įvykusių didelių pokyčių, kad tokia pagalba jau numatyta, kad bent jau turėtų būti siūloma. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus turi gauti psichosocialinį vertinimą. Manau, tai – didžiulis pasiekimas, kad krizės ištiktas žmogus nebūtų vertinamas kaip koks medicininis objektas, bet su juo kaip su asmeniu būtų bandoma užmegzti bendradarbiavimą“, – įvykusio pokyčio svarbą pabrėžia R. Misevičius.
Tiesa, ekspertas pastebi, kad gerėjanti situacija kelia savų iššūkių – daugiau besikreipiančiųjų pagalbos reiškia ir didesnį paslaugų bei jų finansavimo poreikį.
Vis dėlto pašnekovas nepateisinamą laiko tam tikrų savivaldybių delsimą pradėti įgyvendinti savižudybių prevencijos algoritmą: yra patvirtintas nacionalinis algoritmas, savivaldybės gali dalytis gerąja patirtimi, institucijos gali padėti bendruomenėms sukurti veiksmų planą, bet savivalda tam ir yra, kad pati priimtų sprendimus.
„Tai – sąmoningumo dalykas, prasidedantis nuo politinės valios, bet turime suprasti, kad tai – kiekvieno reikalas, nes savižudybė nesirenka, ką paliesti“, – teigia jis.
Pasak R. Misevičiaus, čia yra galimybė žiniasklaidai ir visuomenei, bendruomenėms daryti gerąjį spaudimą ir reikalauti rezultatų iš savivaldybių. Specialistas primena, kad kuriant savižudybių prevencijos sistemą regionuose lyderystę gali perimti ir patys gyventojai. Dalytis patirtimis su kitų savivaldybių atstovais, vienyti vietinius ekspertus, verslo bendruomenę – tvarios sistemos tai galbūt ir nesukurs, bet kiekviena socialinė tinklaveika yra prasminga siekiant pokyčių.
PSICHOLOGINĖ PAGALBA
Psichologinės pagalbos tarnyba
Kontaktai
Skubi pagalba
Pagalba galvojantiems apie savižudybę arba ieškantiems pagalbos artimajam
Pagalba ir aktuali informacija nusižudžiusiųjų artimiesiems
Patikima informacija apie emocinę sveikatą ir psichologinę pagalbą
Pagalba organizacijoms, bendruomenėms, asmenų grupėms ar šeimoms po kritinių įvykių
(I–V 9.00–19.00 val., VI 9.00–15.00 val.)
(individualios psichologo konsultacijos gyvai, per „Skype“ ar „Messenger“)
Antakalnio g. 97-47, Vilnius (I–V 16.00–20.00 val., VI 12.00–16.00 val.)
Emocinė parama teikiama jaunimui, budi savanoriai konsultantai
(visą parą kasdien)
I–VI 18.00–00.00
Emocinė parama vaikams, paaugliams, budi savanoriai konsultantai, profesionalai
(I–VII 11.00–23.00 val.)
I–V 17.00–23.00
Atsako per 24 val.
Linija „Doverija“
Emocinė parama paaugliams ir jaunimui rusų k., budi savanoriai konsultantai
I–VII (kasdien) 16.00–19.00 val.
Emocinė parama suaugusiesiems, pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai
(visą parą kasdien)
I–V 17.00–20.00 val.
Emocinė parama moterims, pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai
(visą parą kasdien)
(kiekvieną dieną 17.00–22.00 val.)
Atsako per 24 val.
Emocinė parama vyrams, telefonu konsultuoja specialistai
(I–V 10.00–14.00 val.)
Atsako per 72 val.
Emocinė parama tėvams, pagalbą teikia psichologai
(I–V 9.00–13.00 val. ir 17.00–21.00 val.)
Emocinė parama senjorams, pagalbą teikia profesionalūs konsultantai, reguliariai bendrauja savanoriai ir kiti senjorai
(I–V 8–22 val., VI–VII 11–19 val.)
Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami. Skambučius apmoka LR socialinės apsaugos ministerija.
Skubi psichologinė ar psichinė pagalba psichikos sveikatos centre visada suteikiama be eilės.
Šis darbas parengtas Bendra.lt įgyvendinant Europos Sąjungos PERSPECTIVES projektą.
Darbas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išsakyti požiūriai ir nuomonės yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ir poziciją. Nei Europos Sąjunga, nei pagalbą teikianti institucija negali būti laikomos atsakingomis.
