Media4Change žiniasklaidos stebėsenos duomenimis, apie tautines bendrijas rašoma, bet joms pačioms balsas suteikiamas nedažnai – pernai tik 3-4 proc. publikacijų kalbinti lenkai arba rusai. Lietuvos žiniasklaidos tautinių bendrijų kalbomis asociacijos vadovas ir RusRadio LT programų direktorius Ernest Alesin sako, jog tautinių bendrijų žiniasklaida viena pati šių spragų užpildyti negali. Anot jo, reprezentacija nacionalinėje žiniasklaidoje daro didelį poveikį bendruomenėms Lietuvoje.

– Savo karjeroje skaičiuojate daugelio metų darbo patirtį įvairiose tautinių bendrijų žiniasklaidos priemonėse. Kuo jūsų manymu, tautinių bendrijų žiniasklaidos priemonės skiriasi nuo kitų Lietuvos nacionalinių ir regioninių priemonių?

– Niekuo, išskyrus kalba. Tai yra labai svarbus ir brangus aspektas ir labai noriu, kad visi tai vertintų. Mes laikomės tų pačių sąlygų, etikos kodekso, esame padalinti į tas pačias rūšis, regioninę, nacionalinę, esame Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai.

Turbūt yra labiau kultūrinio, etninio detalizavimo, bet trumpai atsakant, skirtumų tikrai nėra ir labai stengiamės tai įrodyti. Turime žurnalistų, kolegų palaikymą, tai manau, mums sekasi puikiai.

– Esate Lietuvos žiniasklaidos tautinių bendrijų kalbomis asociacijos, jungiančios kelias žiniasklaidos priemones lenkų, rusų, anglų kalbomis, vadovas. Ar yra papildomų sunkumų, su kuriais susiduria tautinių bendrijų žiniasklaidos priemonės? Kaip vertintumėte dabartinę tautinių mažumų žiniasklaidos padėtį Lietuvoje apskritai? 

– Pats tautinių bendrijų žiniasklaidos egzistavimas Lietuvoje rodo, kad sugebėjome išsaugoti identitetą. Manau, kad didžiausias iššūkis išlieka tas pats – kad didesnė priemonių tautinių bendrijų kalbomis dalis pati išgyventi negali visiškai. Šių priemonių teisės į egzistavimą komercinėmis priemonėmis arba išgyvenimą iš paprastos reklamos yra komplikuotos. 

Viena, šiandieną be rinkos tyrimų yra praktiškai neįmanoma dalyvauti komercinėje rinkoje, o galimybė tuos tyrimus turėti yra labai ribota. Kitas dalykas, tų priemonių išlaikymas ne tik finansinis, bet ir žmogiškųjų resursų, yra sudėtingas Lietuvoje jau senokai – [kitų tautybių žmonės] nėra mokomi žiniasklaidos jų kalba, tokios žiniasklaidos specifikos ir kitų dalykų. Mes suprantame, kad nebėra tų, kurie važiuotų į Rytus mokytis, nes paskui čia darbo turėti yra praktiškai neįmanoma, o kai kalbame apie vakarietišką išsilavinimą, išlieka nepaliesti subtilumai arba vietinės bendruomenės ypatumai. 

Lenkų kalba ir rusų kalba žiniasklaidos turi skirtingus iššūkius. Visų pirma, dėl savo orientacijos. Šiuo atveju, reikia priimti, kad tarp rusakalbės auditorijos yra labai skirtingų tautybių ir religinių pažiūrų žmonių. Kai mes kalbame apie Vilniaus kraštą, pamirštame, kad yra ne tik lenkai ir rusai, bet ir baltarusiai, taip vadinami vietiniai, sentikiai, stačiatikiai, katalikai. Ir tai, kas juos vienija, yra rusų kalba. 

Tuo tarpu lenkų kalba reikalauja platesnio formato, nes, kaip sakoma, yra dvi lenkų kalbos – vietinė, lietuviškoji, ir tikroji, iš Lenkijos. Tai vėlgi yra didžiulė takoskyra. 

Įvykiai Ukrainoje labai pažeidė rusakalbių žiniasklaidos priemonių galimybę dalyvauti komercinėje rinkoje, o lenkiška žiniasklaida yra visuomet priversta kreiptis pagalbos į Lenkiją, ko negali daryti rusakalbė žiniasklaida, nes taps priešiška. 

– Į kokį turinį ir į kokią auditoriją koncentruojasi konkrečiai RUSRADIO LT? Kokia yra šios žiniasklaidos priemonės, kaip rusakalbės radijo stoties, misija?

– 1995 m., kai pradėjau dirbti lenkų radijo stotyje Znad Wilii kaip rusiškų laidų vedėjas, būdamas žydų tautybės žmogus, didžiavausi, kad Lietuva turi tokią daugiakalbę, daugiafunkcinę idėją. Paskui tapau RUSRADIO LT programų direktoriumi. 

Mūsų pagrindinė misija yra išsaugoti galimybę turėti žinias radijuje, pramoginį, suteikiantį informaciją, saugantį kalbą, kultūrą, muziką turinį. Mes esame pramoginė radijo stotis, tačiau įvykių Ukrainoje akivaizdoje teko laiko skirti ir informavimui. Jaučiame pareigą informuoti rusakalbę auditoriją apie padėtį Lietuvoje. 

Aišku, mažėja žmonių, neskaitančių lietuvių kalba, skaičius. Tyrimai rodo, kad pirmos keturios žiniasklaidos priemonės internete, kuriomis naudojasi rusakalbiai Lietuvoje, yra lietuvių kalba ir tik penktoje yra rusų. To paties tyrimo metu išsiaiškinome, kad užsienietiškos žiniasklaidos priemonės prasideda nuo 11-os vietos, tai yra, žinios visų pirma iš Lietuvos semiamos. Ir jos semiamos lietuvių kalba. 

Visgi socialinė informacija, parama, kur vesti vaikus, skiepytis, bet kokia tokia buitinė informacija gimtąja kalba tiesiog priartina žmogų prie valstybės teikiamų paslaugų ir labiau verčia juos susimąstyti ne apie užsienio ar sienų politiką, bet savo, kaip piliečio, pareigą – už ką jis moka mokesčius, kokią paramą jis gauna, kokios puikios e. sistemos, kad ir kartais neveikiančios. Tai tampa bendra problema. Mūsų tikslas yra parodyti, kad tai visgi mūsų valstybė, tėvynė, o kalba, kuria mes kalbame, nieko bendro neturi su tuo turiniu. 

Kitos mūsų asociacijos priemonės kitokios. Su Znad Wilii mane sieja jau daugiau nei ketvirtis amžiaus kartu, aš ten pradėjau savo karjerą, dėl to situaciją žinau. Jie turi šiek tiek kitokį iššūkį, tai yra, ne tik išsaugoti lenkišką identitetą Lietuvoje ir atspindėti visus įvykius, bet jie prisiėmė ir didžiulę atsakomybę sužinoti viską apie tankiai lenkų gyvenamų teritorijų situaciją. Turėti tą pirmą šaltinį iš mūsų rytų Lietuvos. Atspindint užsienio politikos, Lenkijos-Lietuvos interesus, tai vienintelė vieta, kur galima sužinoti apie Lenkijoje vykstančius dalykus. Kitaip tariant, ši maža regioninė stotis yra tiltas tarp Lietuvos ir Lenkijos. 

Ji nuosekliai nuo 1992 m. siekė informuoti bendruomenę, buvo aktyvi politiškai, visada gerbiama abiejų šalių institucijų, turi laidą, į kurią ateina visi Lietuvos politikai, nes kalbėdami su vietos lenkų bendruomene jie tuo pačiu atneša savo žinutes į Lenkiją. Tai yra didžiulis tautinis mechanizmas, ir istoriškai labai svarbi radijo stotis, kuri pati pirmoji Lietuvoje atliko tautinių bendrijų gynimo misiją. Tik pradėjus transliacijas 1992 m., žinios vykdavo trimis kalbomis – rusų, lietuvių, lenkų. Jie tą unikalumą išsaugojo, prasiplėtė į internetinę žiniasklaidą, seka kultūros, švietimo, lenkų bendruomenės raidą, nepamiršta religinių apeigų. Tikrai neįkainojamas jų darbas ir didžiausias iššūkis jiems išlieka išgyvenimas, kadangi mūsų valstybės indėlio yra daug mažiau nei kaimyninės šalies. 

Aš manau, tai yra tai, kuo Lietuva gali didžiuotis, nes dabar atėjusi TVP Wilno yra tik redakcija, kuri daro vieną mažą laidelę iš Lietuvos kartą per dieną, o Znad Wilii jau beveik 30 metų Lietuvoje. Dabar jie labai įsitraukė ir į Baltarusijos įvykių sūkurį ir šviečia bendruomenę, dalyvauja projektuose, susijusiuose su baltarusių bendruomenės integravimu. Net ir neturėdami resursų, jie daro fantastinį darbą, tikra žinių žiniasklaida.

– Kaip manote, ar tautinių bendrijų žiniasklaidos priemonės savo tautiečius ir problemas, su kuriomis jie susiduria, reprezentuoja geriau nei lietuviška žiniasklaida?

– Anksčiau kalbėjau apie radiją, dabar praplėskime truputį ratą. Televizijos neturime, yra nebent LRT. Nacionalinė radijo stotis RusRadio, regioninės – Klaipėdoje Raduga, Vilniuje Znad Wilii. Spausdintinės žiniasklaidos rusų kalba turime labai ribotą kiekį: Ekspress Nedelia savaitraštis, kuris kartu leidžia ir laikraštį Pensioner, jų tiražas siekia 30 tūkstančių. Taip pat laikraščiai Obzor ir Litovskij Kurjer. Jie visi yra skirtingi ir turi savo redaktorinę politiką, ir savaip nušviečia ir vertina įvykius.

Priklausomai nuo regiono, Visaginas turi TTS, Klaipėda turi Atvirą Klaipėdą rusų kalba ir Klaipėdą rusų kalba, kuri yra praktiškai vertinys, tačiau atlieka savo funkciją. Tad vieni klaipėdiečiai labiau remiasi Obzor straipsniais, rečiau Klaipėdos, tai irgi parodo tam tikrą tendenciją. Ekspress Nedelia stengiasi duoti mikrofoną visiems politinio žaidimo veikėjams, tačiau galėtų Lietuvos politikai ten dalyvauti aktyviau, nes dažnai pasirodo tie patys kelių partijų ar organizacijų atstovai. Šios priemonės nėra naudojamos politikų komunikacijai su auditorija. 

Kalbant apie lenkų žiniasklaidą, Kurier Wileński irgi žinomas kaip nacionalinis dienraštis, lenkų kalba atspindintis Lietuvos, Lenkijos aktualijas ir renginius. Bet jiems labai sunku patiems kažką savarankiškai padaryti, nes paramos ar informacinės sklaidos iš valstybės pusės nėra. 

Tad ar atspindi? Atspindi kurias iš tų grupių? Nes kaip parodė paskutiniai įvykiai, tie žmonės yra labai skirtingi. Socialinėse medijose pagal reakcijas matome, kad poliarizacija kaip ir likusioje Lietuvoje – nuo provakserių iki antivakserių, sąmokslo teorijos dėl sveikatos, dalyvavimai eitynėse už vieną ar kitą dalyką. 

Tad manau, kad Lietuvos tautinių bendrijų subtilybių neatspindime. Iš dalies tai susiję su tuo, kad neturime platformų dialogui, turime apribotą galimybę su savo auditorija turėti kontaktą. Nėra diskusijos su tautinių bendrijų žiniasklaida.

Pavojingas aspektas yra tai, kad grėsmė nėra išorėje. Pagrindinė grėsmė yra šalies viduje. Kas tą grupę pritrauks savo pusėn, tas ir turės svarbiausią įrankį. Tad vienas iš dialogo su šia auditorija būdų yra žiniasklaidos tautinių bendrijų kalbomis palaikymas ir bendravimas per jas, tiesiogiai, kuo daugiau ir išsamiau. 

Dar nepaminėta viena priemonė, kuri yra mūsų asociacijos narė, yra The Lithuanian Tribune, kuri iš tiesų dvigubą misiją atlieka, nes yra naujos kartos emigrantams, kurie rusų ar lenkų kalbos nebemoka, ir mūsų lietuvaičiams, gyvenantiems užsienyje. Tai yra ir galimybė užsieniečiams, gyvenantiems Lietuvoje, pasigilinti į socialinę informaciją. Be Vilniaus miesto, komunikacijos kitomis kalbomis kitose savivaldybėse pritrūksta. Tad tautinių bendrijų žiniasklaida svarbi ir Lietuvos piliečiams, ir laikinai turintiesiems leidimą gyventi, ir įvairių tautybių piliečiams. 

– Media4Change žiniasklaidos stebėsenos analitikai pastebi, jog kriminalinėse publikacijose nevengiama paminėti tautybės – rusai, lenkai, romai dažnai tampa skandalingų antraščių subjektu. Kaip jūs vertinate tokias publikacijas? Ar savo praktikoje esate linkę minėti nusikaltusio ar įtariamojo tautybę?

– Būdamas Lietuvos žydu, aš esu kategoriškai prieš tokią takoskyrą. Turėdamas vieną geriausių pasų pasaulyje – Lietuvos pasą – aš esu pilietis, kaip ir daugelis mūsų. Pilietybė juk nėra tautiniu pagrindu. Pilietybė yra abipusis įsipareigojimas tarp piliečio ir valstybės, tai ir teisės, ir pareigos. 

Be abejonės, tai, kad lietuvių tauta yra šios valstybės kūrėja ir formuoja valstybės politiką, sukūrė šią valstybę, paaukojo tam viską, yra nenuginčijamas faktas. Ir gebėjo tauta ilgus amžius bendrauti su kitomis tautomis dar Gedimino laikais, atvesti totorius, karaimus. Žydus kviesdami, lenkus priimdami, turėdami Abiejų Tautų Respubliką, sugebėjome visą tai suformuoti ir turėti tautinių bendrijų palaikymą formuojant nacionalinę Lietuvos valstybę, dėl to nesuvokiamas noras skirstyti negerą žmogų pagal tautybės principą.

Romų bendruomenės atstovams labai sunku būti viešumoje, nes jie suvokia, kad jie žiniasklaidoje atsiranda dėl kriminalų arba dėl to vyksta kažkoks projektas, ir viskas yra neigiama prizme. Kaip sunku pačios bendruomenės viduje romams, kurie kovoja už romų teises, būti savo tautybės žmonių atstovais, kai per vieną akimirką jų visas darbas yra nubraukiamas tokiais žiniasklaidos priemonių sprendimais. Tas pats ir apie žydų bendruomenę. Akivaizdu, kad žmonės, padarę nusikaltimą, gali būti bet kokios tautybės. Tad mano nuomone, diskriminacija tautiniu pagrindu yra nelogiška. 

Jei matome, kaip yra skirtingų šalių migrantai diskriminuojami logistikos sferoje, sakykime, Tadžikistano, Uzbekistano, Ukrainos vairuotojai patiria skirtingas diskriminacijos rūšis, tada mes galime išskirti bendruomenės diskriminacijos ypatumus. Bet mes čia jau nesigiliname. 

Tad man atrodo, kad jei mes vertinsime piliečių pažeidimus – o baudžiamasis ar administracinis kodeksas kalba apie piliečių nusižengimus ir teismas vertina ne tautybę – papildomai sukurti homofobišką ar nacionalistinį atspalvį niekaip valstybės sustiprinimui nepadės. 

– Tirdami lietuvišką žiniasklaidą, taip pat pastebime, kad dažnai apie grupes kalbama be jų balso. Rusai, lenkai buvo kalbinami 3-4 proc. publikacijų apie juos 2020 metais. Kaip manote, ar tautinių bendrijų žiniasklaida gali užpildyti šias spragas?  

– Tikrai ne. Kuo daugiau kitataučiai, gyvenantys Lietuvoje, pamatys savo atstovų nacionalinėje žiniasklaidoje, pamatys, kad jų balsas yra girdimas politikų, politologų, žurnalistų bendruomenės, tuo bus daugiau pasitikėjimo, kad kažkokių permainų ar sprendimų galima pasiekti. 

Žiniasklaida tautinių bendrijų kalbomis irgi turėtų būti išnaudojama aktyvių žmonių labiau, bet jų yra tiek mažai. Mes turime pavyzdžių, turėjome lenkų, totorių aukštose pareigose, bet mažokai turime žmonių, kurie būtų matomi kitataučiai, kurie būtų reprezentuoti. 

Ir dar mažai dirbama su savo bendruomenėmis. Tai būtų didžiulis poveikis. Pats turėjau didelį projektą su Europos krepšinio čempionatu, tai niekas nesirinko pagal tautybę, rinko pagal žinias, bet aš tuo didžiuojuosi ir aš manau, daugelis žmonių didžiuojasi, kad tokį įvykį turėjome. Reikėtų daugiau įvykių, kuriais didžiuotumėmės, tautų dienų. Reikėtų dar labiau šviesti Lietuvos piliečius apie tautines bendrijas, kad gal jos jau seniai iš tų stereotipų išlipusios. 

Prieš 10 metų neįsivaizdavome, kad LGBT klausimą įmanoma pajudinti, o dabar nebekeista. Vadinasi, ir šiuo klausimu galime pajudėti ir, ko gero, jei jau aplink jus pasikeitė technologijos, tai ir žmonės jau kitokie. Ir daugeliu atvejų nebežinosite, kad tie žmonės yra kitos tautybės. Jie studijuoja, gyvena, dirba, kuria verslą šalia jūsų ir jie tiesiog nenori išsiskirti. 

Aš noriu, kad žmonės nesigėdytų tautybės. Aš nesigėdiju ir aš esu Lietuvos pilietis ir man šios dvi sąvokos yra labai šalia žygiuojančios.