Media4Change kalbasi su S. Kerbeliu.

2020-ieji buvo Vilniaus Gaono ir žydų istorijos metai. Per metus matėme ganėtinai didelį istorinių bei kultūrinių publikacijų kiekį, kuris išlieka aukštas ir šiais metais. Ką šie metai reiškė žydų bendruomenei?

Mūsų istorija, turbūt kaip ir kiekvienai tautai, žydams, litvakams yra svarbi. Tuo labiau, kad tai buvo galimybė vėl priminti apie šimtmečiais Lietuvoje gyvenusius žydus, daug ką Lietuvai davusius. Ir antras dalykas, patiems žydams daug ką sužinoti, nes didžioji dalis žydų neturėjo galimybės sovietmečiu prisiliesti prie tradicijų ir pažinti savo istoriją dėl Holokausto ir paskui sovietinės okupacijos. Ribotos galimybės buvo.

Ar jūs pastebėjote didesnį žiniasklaidos susidomėjimą žydų bendruomene ir jos istorija? Galbūt į jus ar kitus jūsų bendruomenės narius buvo dažniau kreipiamasi?

Manau, kad taip, ir prie to prisidėjome gan nemažai. Galiu netgi pasigirti, kad patį pirmą renginį, skirtą būtent žydų istorijos metams, padarėme mes, Šiaulių apskrities žydų bendruomenė. Mūsų iniciatyva Šiauliuose buvo organizuota Linos Mumgaudytės paroda, skirta tarpukario žydų menininkėms. Nežiūrint į pandemiją ir jos ribotumus, mes darėme be galo daug tam skirtų renginių. Nebūtinai skirtų Gaono metams, nors šia proga irgi darėme. Turbūt vieninteliai buvome, kurie organizavo paskaitą, kurią skaitė Europos rabinų konferencijos rabinas Povilo Višinskio bibliotekoje. Bent aš negirdėjau, kad Lietuvoje būtų organizuota, jog apie Gaoną pasakotų rabinas.

Kaip manote, ar žydų bendruomenės iniciatyvos daugiausiai prisideda prie bendruomenės įvaizdžio kūrimo?

Mano nuomone, taip. Susidomėjimas yra ir iš visuomenės pusės, bet kad visuomenė susidomėtų, be abejo, pirmoje eilėje turi būti mūsų iniciatyva, nes tai pirmiausiai mūsų istorija. Aišku, tai yra bendra Lietuvos istorija, kadangi žydai buvo Lietuvos istorijos ir kultūros dalis, bet mano giliu įsitikinimu, iniciatyva turėtų eiti iš pačių žydų. Tai mūsų, litvakų, istorija ir mes turėtume ją priminti ir tuomet atsiras ir visuomenės susidomėjimas.

Galiu pasakyti, kad bent jau Šiaulių regione tikrai gauname palaikymą iš visuomenės ir daug kas dalyvauja mūsų renginiuose, tiek kultūriniuose, tiek sportiniuose. Tarp kitko, šiemet irgi Šiauliams yra išskirtiniai metai – 100 metų nuo tada, kai buvo įsteigtas žydų sporto klubas „Makabi“ Šiauliuose. Tai iš esmės Šiaulių organizuoto sporto pradžia. Mes pasiūlėme visuomenei, savivaldybei paskelbti Šiaulius sporto šimtmečio metais ir savivaldybė tai paskelbė. Vyksta ir vyks nemažai tam skirtų renginių, nors pandemija kiek tai koreguoja.

Ar jūs manote, kad visuomenė būtų pakankamai informuojama apie Lietuvos žydų istoriją be žydų bendruomenės įsitraukimo?

Manau, kad taip. Daugiau kalbu apie Šiaulių apskritį, bet čia noriai informavimo priemonės apie tai rašo. Turiu paminėti „Šiaulių krašto“ laikraštį, Šiaulių televiziją – tikrai skiriama ypatingai daug dėmesio žydų kultūrai. Apie mūsų bendruomenę ir apskritai žydų kultūrą tikrai daug rašo.

Iš Media4Change žiniasklaidoje stebimų visuomenės grupių žydai yra vaizduojami teigiamiausiai. Visgi, žiniasklaidoje taip pat matome pranešimus apie diskriminacijos ir neapykantos atvejus. Ar Lietuvoje žydų bendruomenės situacija tokia gera, kaip rodo skaičiai?

Išties dabar situacija palanki žydams realizuotis tiek kultūros, tiek religijos srityse. Nedidelis buitinis antisemitizmas yra kažkoks, bet kas liečia visuomenės palaikymą, tai tikrai yra didžiulis susidomėjimas ir nėra nusistatymo prieš. Bet tai vėlgi priklauso ir nuo pačių bendruomenių – kaip bendruomenės sugeba save pateikti ir kaip jos bendradarbiauja su kaimynais, kitomis organizacijomis, visuomene. Mums tai pavyksta, bent jau Šiaulių apskrityje.

Kaip manote, kokie dabartinės žydų bendruomenės gyvavimo aspektai nušviečiami nepakankamai? Apie ką norėtumėte, kad sužinotų visuomenė?

Nemanau, kad reikėtų didesnio dėmesio. Mano manymu, tas dėmesys turėtų būti vienodas visiems. Jeigu kažkokia bendruomenė sugeba padaryti kažką, kuo gali sudominti visuomenę, tai tas yra nušviečiama. Pavyzdžiui, mes darome eilę sportinių renginių, nors pas mus nėra didelė bendruomenė, nėra tiek tų sportininkų, bet mes imamės iniciatyvos daryti turnyrus, dviračių žygius, darome parodas, paskaitų ciklus. Mes ir patys stengiamės nušviesti, bet tikrai ir visuomenė nušviečia ir yra susidomėjimas.

Kaip pavyzdį galiu pateikti prieš keletą dienų atidarytą parodą su Kauno religine bendruomene Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje, buvusioje sinagogoje. Į parodos atidarymą atėjo netgi Joniškio meras, tai yra, palaikė, rado, kada sudalyvauti. Tai aš skaitau, kad čia yra didelis dėmesys.

Aš jums sąžiningai pasakysiu: kai kurie žydų bendruomenės lyderiai kitąkart reikalauja daugiau to dėmesio, bet aš sakyčiau, kad čia yra didybės manija. Aš manau, kad to dėmesio ir palaikymo tikrai pakanka, tik reikia patiems rodyti daugiau iniciatyvos ir kurti. Tada viskas bus gerai.