Žurnalistas ir filmų kūrėjas Audrius Lelkaitis mano, jog žiniasklaida iš dalies atsakinga už stereotipų apie socialiai jautrias grupes paplitimą. Jo, teigimu, kad būtų išvengta klaidų, labai svarbu jog patys žurnalistai aklai nepriimtų egzistuojančių prietarų ir būtų kritiški savo pačių asmeninėms nuostatoms. „Bet tai nėra lengva“, – pripažįsta A. Lelkaitis.
Neapykanta – silpnųjų ginklas
Žurnalistas ir filmų kūrėjas Audrius Lelkaitis mano, jog žiniasklaida iš dalies atsakinga už stereotipų apie socialiai jautrias grupes paplitimą. Jo, teigimu, kad būtų išvengta klaidų, labai svarbu jog patys žurnalistai aklai nepriimtų egzistuojančių prietarų ir būtų kritiški savo pačių asmeninėms nuostatoms. „Bet tai nėra lengva“, - pripažįsta A. Lelkaitis.
Neapykantos kurstymas ir žurnalistika
Manau, jog neapykantos kalba prabilti linkę silpni žmonės ir tie, kurie renkasi negalvoti. Tai ir yra problema ir tai turime keisti. Tokios situacijos labai sudėtingos ir nevienareikšmiškos, tad nėra lengvų būdų joms spręsti. Labai paprasta tiesiog pasikliauti stereotipais ir teigti, jog visi romų tautybės žmonės yra tinginiai ar visi homoseksualai grobuonys, siekiantis į savo tinklą įtraukti jaunus žmones. Manau, jog neapykanta pasirenkama, kaip lengviausias kelias.
Žiniasklaida Lietuvoje, pavyzdžiui, yra tiesiog verslas. Žiniasklaidos priemonių vadovų užduotis – uždirbti pinigus (savo darbuotojams taip pat). Dirbant tokiomis sąlygomis, daug paprasčiau dirbti nesiekiant itin aukštų standartų. Negali ateiti į kabinetą pas savo kolegą ir sakyti „nuo šiol tu būsi pats geriausias žurnalistas pasaulyje“, kadangi pokyčiams reikia labai daug laiko, ypač kai kalbame apie žmonių mentaliteto pokyčius.
Stereotipai žiniasklaidoje
Žiniasklaida platina stereotipus. Vėlgi, taip daug paprasčiau. Tarkime, po auto įvykio, akcentuojama, jog už vairo sėdėjo romas ir tuomet viskas labai paprasta. Visi galvoja, na taip, vairavo romas, kuris tikriausiai nemoka vairuoti, ir apskritai visi jie vairuoja išgėrę ir pan. Tačiau nepabrėžiame, jei auto įvykį sukėlė rusų tautybės vairuotojas, kadangi tokių Lietuvoje yra itin daug. Tokią žurnalistiką, kuri remiasi primityviais stereotipais, vadinčiau „skysta“. Turėtume surašyti geros žurnalistikos principus bei taisykles ir pakabinti ant sienos kiekvienoje redakcijoje. Klausimas, kaip priversti laikytis šių taisyklių. Aukštesnių standartų taikymas neturi būti priverstinis, tai turi būti sąmoningas pasirinkimas.
Švietimo svarba
Aleksandras Solženycinas yra pasakęs, jog riba, skirianti gėrį nuo blogio, eina per kiekvieno žmogaus širdį. Žurnalistas turi nuspręsti ar jis nori kurti kokybišką, objektyvų, stiprų turinį ar tiesiog šlamštą. Turime kalbėtis su kolegomis ir diskutuodami bandyti keisti požiūrį į savo darbą.
Jokių mechaninių sprendimų nėra ir negali būti. Daugeliu atveju, mūsų mąstysena, įtakota net kelis šimtmečius intensyviai trunkančios propagandos, tad žmonėms labai sunku staiga suprasti, jog visi mes lygūs. Reikia daug pastangų, kad pakeistume senas nuostatas, tad žurnalistai turi jausti atsakomybę už savo kuriamą turinį.
Žiniasklaida kaip tribūna visiems, net ir kalbantiems neapykantos kalba
Mano nuomone, turi vykti nuolatinė diskusija. Neapykantos kurstytojai turi savo įsitikinimus ir motyvus. Net jei jie prieštaringi ir klaidingi, jie turi būri išgirsti. Svarbiausia neužtrenkti durų nei vienai nuomonei. Tik gilinantis, ieškant argumentų, galime priartėti prie tiesos. Žiniasklaida turi būti pasiruošusi išklausyti visus.