Mokymuose dalyvavo redaktoriai iš Bulgarijos, Čekijos Respublikos, Danijos, Estijos, Graikijos, Vengrijos, Italijos, Latvijos , Lietuvos, Olandijos, Rumunijos ir Jungtinės Karalystės.

Neapykantos kalba, kaip prievartą kurstanti žalingų nuostatų išraiška, įgauna vis didesnį pagreitį žiniasklaidoje ir viešąjame diskurse. Tokie neapykantos kurstymo mąstai kelia susirūpinimą ir būtinybę apie šį reiškinį kalbėtis ir ieškoti priemonių jam slopinti.

Manipuliavimas žmonių baimėmis ir neapykantos įvairių socialinių grupių atžvilgiu skatinimas yra klasikinė populistinių ir ekstremistinių judėjimų strategija. Tokiu būdu siekiama viešumo bei užsitikrinti visuomenės palankumą destruktyvioms politinėms programoms, ypač ekonominių krizių metu.

Susirūpinimą šiuo fenomenu jau išreiškė Jungtinės Tautos, Europos Taryba,  Europos Sąjunga, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, Jungtinių tautų specialieji pranešėjai ir daugybė nepriklausomų ekspertų, žmogaus teisių gynėjų, akademikų ir visuomeninių organizacijų.

Žeminantis mažumų stereotipizavimas ir stigmatizavimas negali būti ignoruojamas, ypatingai kuomet neapykantos kurstymas vykdomas prisidengiant „žodžio laisvės“ teise, kuri yra kiekvienos demokratijos pamatas. Erdvė atvirai diskusijai yra esminis demokratijos garantas, o tam tikrų idėjų agresyvus slopinimas, vien todėl, kad jos gali būti šokiruojančios ar keliančios nerimą – tai antitezė demokratijai. Pliuralistinė žiniasklaida būtent ir yra ta platforma, kuri leidžia išgirsti daugelį balsų, tačiau kaip žodžio laisvė ir neapykantos kurstymo sąveikauja tarpusavyje?

Su šia sudėtinga problematika žiniasklaidos profesionalai ir žiniasklaidos priemonių redaktoriai susiduria kiekvieną dieną, ypatingai pastaruoju metu, kuomet Europoje savo įtaką plečia kraštutinių dešiniųjų judėjimai ir žiniasklaidą siekia paversti savo ideologijos tribūna. Renginio dalyviai diskutavo apie žodžio laisvę, diskriminaciją, aptarė kaip vertybės bei reiškiniai interpretuojami skirtingose Europos šalyse.

Seminaro metu žmogaus teisių ir žiniasklaidos ekspertai pristatė dalyviams pranešimus, kurie atskleidė platesnį ir gilesnį vaizdą apie neapykantos kurstymo reiškinį bei įtaką šiuolaikinei visuomenei. Kristof Domina, Konstantia Samara ir Ralph du Long pristatė atvejų tyrimus, analizuojančius ekstremistinių judėjimų veiklą Graikijoje, Vengrijoje ir Nyderlanduose. Ugo Maria Tassinari, tyrinėjęs Italijos fašistų judėjimą, atskleidė šio reiškinio istorinę perspektyvą. Kiekvienas iš renginio dalyvių, turėjo savo nuomonę apie iššūkius su kuriais susiduria žiniasklaida.

Anot Ljubisa Vrencev iš Graikijos, priklausomai nuo šalies ir konteksto, iššūkiai skiriasi, tad ir universalių sprendimų egzistuojančioms problemoms nėra, tačiau pasidalijimas patirtimis ir veikimo modeliais, padeda ieškoti veiksmingiausių priemonių. Poul Anders Pedersen iš Danijos pritarė, jog kiekvienu konkrečiu atveju reikia skirtingų priemonių, o veikimo modelių skirtumai ypatingai pastebimi lyginant Šiaurės Europos ir Rytų Europos žiniasklaidą. Vengras Kristof Domina teigė, jog žiniasklaidos aktyvumas ir įtaka yra tiesiogiai proporcinga šalies išsivystymo lygiui.

Žiniasklaidos vaidmuo kovojant su neapykantos kurstymu buvo ta tema, kurią daugiausia nagrinėjo žiniasklaidos profesionalai. Europos komisijos kovai su rasizmu ir netolerancija narys Michael Whine, pabrėžė, jog žiniasklaida dažnai tampa pokyčių iniciatoriais, kadangi yra pajėgi kelti klausimus tiek politikams, tiek visuomenei. Nepamiršdami, jog yra įtakingi visuomenės nuomonės formuotojai, žiniasklaidos profesionalai turi prisiimti ir atsakomybę už auditorijų edukavimą, vadinasi ir už nuolatinį savo kompetencijų tobulinimą bei geriausių praktikos modelių paiešką.

Tai, jog diskriminacijos ir neapykantos kurstymo žiniasklaidoje reiškinys egzistuoja, kalbėjo ir profesorius Eric Heinze. Kritiškai vertindamas pasiūlymus dėl griežtų apribojimų žiniasklaidai, susijusių su neapykantos kurstymu, profesorius teigė, jog daug svarbiau tobulinti patį mažumų ir socialiai jautrių grupių atvaizdavimą žiniasklaidoje. Jo nuomonė, redaktoriai ir žurnalistai turėtų būti suinteresuoti būti kuo išsamiau susipažinę su tomis temomis, kuriomis informuoja visuomenę. Žiniasklaida dažnai nekvestionuoja terminų ir stereotipų, kurie priskiriami kai kurioms socialinėms grupėms ar mažumoms. Tokiu būdu viešajame diskurse paplinta diskriminuojančios sąvokos, kurios jame atsiranda neįvertinant žalos tam tikrai visuomenės daliai. „Dėl klaidingų įvaizdžių, neteisingo traktavimo, iš dalie kalta neprofesionali žiniasklaida, neprofesionali žurnalistika. Ką galime pakeisti? Humanizuoti temas. Ne tik kalbėti apie mažumas, bet sudaryti sąlygas mažumoms tapti aktyviais dalyviais, leisti joms kalbėti apie save“, – svarstė Eric Heinze.

Jo išsakytoms mintims pritarė ir „MediaWise“ direktorius Mike Jempson bei žurnalistė Shyama Perera, kurie skatino redaktorius atvirai kalbėti apie savo patirtį, papildydami diskusiją įvairovės atvaizdavimo, žurnalistų saugumo klausimais, kuris itin aktualus, kuomet siekiama visuomenę informuoti apie kraštutinių jėgų judėjimus.

Vis tik aktualiausias klausimas buvo šis: ar priemonės, kuriomis siekiama slopinti neapykantos kurstymą, nėra ir žodžio laisvės apribojimas?

Ralph du Long (United of Intercultural Action) kalbėjo apie žiniasklaidos atsakomybę bei koks jos santykis su visuomenės informavimo funkcija. Anot jo, šie klausimai nėra nauji ir yra keliami po kiekvieno kontraversiško atvejo žiniasklaidoje. Kaip pavyzdį jis paminėjo Mahometo karikatūras, prieš kelis metus pasirodžiusias Danijos žiniasklaidoje. „Musulmonai tai traktavo kaip įžeidimą, tačiau klausimas ar tai žodžio laisvės išraiška ar diskriminacija lieka atviras“, – teigė Ralph du Long.

Eric Heinze nuomone, visuomenė turėtų būti informuojama, net jei tai reiškia vulgarių ar užgaulių idėjų ar sąvokų paviešinimą. „Informuoti apie ekstremistinius judėjimus, jų pasisakymus ir veiksmus būtina, tačiau kritiškai įvertinant istorines aplinkybes ir kontekstą, kuriame veikia neapykantos kurstytojai ir neapykantos objektai“, – pabrėžė Eric Heinze.

Ralph du Long pripažino, jog analizuojant tokias prieštaringas temas, neišvengta aštresnių ginčų ar nuomonių susidūrimų, tačiau svarbiausia, jog apie tai kalbamasi ir tokiu būdu mokomasi atpažinti neapykantos kalbą bei įvertinti jos žalą visuomenei. Pasak Ljubica Vrencev, redaktoriai ir žurnalistai atsakingi už teisingą žodžio laisvės ir neapykantos kalbos santykį, taip pat ir už tai, jog būtų užkertamas kelias nepagrįstiems mitams bei stereotipams visuomenės informavimo priemonėse.

Redaktorių forumas-diskusija yra Media4Change judėjimo dalis. Judėjimą inicijuoja ir koordinuoja Nacionalinis socialinės integracijos institutas.