Šį birželio šeštadienį žengiant į Katedros aikštę Vilniuje, pirmiausia pastebimi tie, kurie nešvenčia įvairovės. Jie rankose laiko kryžius ir ikonas, mojuoja Lietuvos valstybine vėliava ar plakatais su tokiais užrašais kaip „Meldžiamės už jūsų atsivertimą“, „Apsaugokite vaikus“ ar „Sustabdykite Lietuvos naikinimą“. Tačiau vos už kelių metrų, už paminklo didžiajam kunigaikščiui Gediminui, vaizdas kitoks. Tūkstančiai žmonių atvyko į šių metų „Pride“ išreikšti palaikymo „queer“ (žmonės, nepriskiriantys savęs heteronormatyvioms ar binariškoms lyties normoms – aut. past.) žmonėms – pasisakyti už jų matomumą ir teises. 

Matyti nesuskaičiuojama daugybė vaivorykštės vėliavų, o atmosfera gera. Keletas autobusų pasirengę važiuoti per miesto centrą, net meras trumpam sustoja pasveikinti dalyvių.

Lietuvoje tai nėra savaime suprantamas dalykas. Liberali Baltijos šalių reputacija yra apgaulinga, ši šalis yra viena priešiškiausių „queer“ žmonėms Europoje. Kitaip nei Estijoje ir Latvijoje, homoseksualios poros čia neturi teisės susituokti ar sudaryti civilinės partnerystės. Nors įstatymas, draudžiantis diskutuoti apie homoseksualumą su nepilnamečiais (Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas – aut. past.), retai kada buvo vykdomas, jis vis dar galioja. Apklausose apie visuomenės palankumą homoseksualumui ir translyčiams asmenims Lietuva nuolat užima vieną iš paskutinių vietų Europoje. 2023 m. beveik pusė gyventojų homoseksualumą laikė „amoralia ideologija“ ir tik 22 proc. pritarė LGBTQ+ teisėms.  Tik ketvirtadalis piliečių teigia, kad palaikytų savo vaiką, jei sužinotų, kad jis yra translytis.

Ir vis dėlto pastaraisiais metais kai kas įvyko: dėl pirmojo „Pride“ Vilniuje 2010 m. dar teko kovoti teisme, nes miesto taryba norėjo jį uždrausti. Apie 350 žmonių susirinko aptvertoje teritorijoje atokiau nuo miesto centro ir susidūrė su keliais tūkstančiais kontrdemonstrantų. Po keturiolikos metų 17 000 „queer“ žmonių ir jų sąjungininkų žygiavo pro Katedrą ir parlamento pastatą per miesto centrą. Šioje vaivorykštės vėliavų jūroje dingo mažiau nei šimto žmonių priešiškumas. 

„Pride“ baigiasi Vingio parke, kur iki vėlyvo vakaro koncertuoja „drag queens“ ir Lietuvos popmuzikos žvaigždės. Žmonės audringai šoka priešais sceną, grupelės sėdi kartu ir piknikauja toliau, per pievą bėgioja vaikai ir šunys. Šią dieną lengva pamiršti, kad diskriminacija ir priešiškumas vis dar yra Lietuvos „queer“ žmonių kasdienybės dalis.   

Laisvės partija, siekdama patekti į parlamentą, 2020 m. žadėjo kovoti už tai, kad būtų įteisinta partnerystė. 2021 m. gegužę daugiau nei 10 000 žmonių išėjo į gatves į „šeimų maršą“ prieš planuojamą įstatymą. 

Nuo to laiko dulkės šiek tiek nusėdo, tačiau vis dar yra tik keli politikai, kurie atvirai pasisako už LGBTQ+ teises. Nepaisant to, Laisvės partijos vicepirmininkas Tomas Raskevičius optimistiškai tikisi, kad Partnerystės įstatymas bus priimtas. Parlamentas jau du kartus balsavo už įstatymo projektą, liko tik trečiasis balsavimas. Tačiau jei prezidentas įstatymą vetuos, teks surengti ketvirtą balsavimą – o kiti rinkimai jau numatyti rudenį. Mažai tikėtina, kad po jų parlamentas bus palankesnis homoseksualiems žmonėms. Nors Lietuvoje nebuvo tokio aiškaus poslinkio į dešinę kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje, pastaraisiais metais LGBTQ+ klausimai tapo labai politizuoti. Per Europos Parlamento rinkimų kampaniją kelios partijos agitavo už balsus su šūkiu „tradicinė šeima“, o homoseksualumas buvo vaizduojamas kaip grėsmė šeimai, tradicijoms ir tautai. Kraštutine homofobija pagarsėjęs politikas Petras Gražulis 2010 m. per pirmąjį „Pride“ šturmavo užtvarus ir buvo išvežtas policijos. Dabar jis išrinktas į Europos Parlamentą kaip vienas iš vienuolikos Lietuvos europarlamentarų.

„Opozicija turi rasti tai, dėl ko galėtų sutarti, ir tai yra homofobija. Deja, tai juos stiprina, nes homofobiška propaganda vis dar galima laimėti balsų, ypač mažiau išsilavinusioje visuomenės dalyje“, – sako Monika Antanaitytė iš Lietuvos gėjų lygos (LGL), vienintelės nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje, dirbančios išimtinai dėl homoseksualių žmonių teisių, kuri dėl savo monopolinės pozicijos bendruomenėje yra prieštaringai vertinama. „Deja, mūsų oponentai yra daug mažiau susiskaldę nei mes. Jie vis labiau konsoliduojasi ir kaupia išteklius“, – sako M. Antanaitytė. Nuotaikoms prieš „queer“ žmones kurstyti pasitelkiama „antiqueer“ žiniasklaida, tokia kaip „Respublika“, ir socialiniai tinklai. 

Priežasčių, kodėl būtent Lietuvoje taip išplitusi „queerofobija“, yra įvairių. Viena vertus, homofobiniai naratyvai iš sovietinės okupacijos laikų tebedaro įtaką ir šiandien. Antra, katalikų bažnyčia yra labai stipri. Katalikybė Lietuvoje, kuri ir taip yra gana konservatyvi, „įgauna labai agresyvią formą“, aiškina M. Antanaitytė. „Bažnyčia turi daug privilegijų.“ Tai susiję ir su tuo, kad, kaip ir Lenkijoje, bažnyčia laikoma svarbia išsivadavimo iš sovietų valdžios veikėja. Pasak T. Raskevičiaus, yra dar kai kas: „Manau, pagrindinė priežastis yra ta, kad per visą istoriją, turiu omenyje ne tik sovietmečio istoriją, bet ir viduramžius, mūsų tautos išlikimas, jei norite, rėmėsi uždara bendruomene.“ Pavyzdžiui, sovietmečiu Lietuva stipriau nei Estija ir Latvija priešinosi rusų įsikūrimui. LGBTQ+ klausimas dabar „suvokiamas kaip atvėrimas skirtumams ir individualumui“, taigi ir kaip grėsmė uždarai bendruomenei.

Homoseksualumas ir „queer“ tapatybės dešiniųjų naratyvuose dažnai vaizduojamos kaip grėsmė tautai iš išorės, kaip sąmoninga priešiška įtaka, kuria siekiama susilpninti kolektyvą. Teiginys, kad LGBTQ+ yra Vakarų ideologija ir grėsmė „tradicinėms vertybėms“, Rusijos propagandoje skleidžiamas jau daugelį metų – jį perėmė ir kitų šalių, įskaitant Lietuvą, dešinieji. Tuo pat metu dauguma lietuvių yra proeuropietiški. Į Rusiją žiūrima kaip į buvusią kolonijinę galybę ir dabartinę grėsmę; žmonės bijo invazijos, panašios į tą, kuri įvyko Ukrainoje. Todėl pedofobija Lietuvoje dažnai yra panašaus turinio kaip ir Rusijos propaganda – tačiau taip pat antirusiška. Protestuotojų prieš „Pride“ eitynes Vilniuje plakate užrašytas toks šūkis: „Nesunaikinkite Lietuvos, kaip nori Putinas.“ 

Lietuvos gėjų lyga, organizavusi šių metų „Pride“, nori sukurti kuo platesnį socialinį konsensusą, kad būtų pasipriešinta „queer“ priešiškumui šalyje. Todėl „Pride“ organizacija pasirinko pozityvų šūkį „Pasirink meilę“, kuris turėtų kuo mažiau įžeisti ir neatbaidyti šalininkų radikalumu. „Žinutė gal ir pozityvi, bet manau, kad ji labiau tinka Valentino dienos šventei ar kvietimui į bažnyčią“, – kritiškame tekste socialiniame tinkle „Facebook“ rašė lyčių tyrinėtoja Rasa Navickaitė. Jos akimis, šūkis pasirinktas pernelyg atvirai, nes „juk priešais Katedrą su plakatais „Sodoma ir Gomora“ protestuojančios grupės tikriausiai taip pat mano, kad „renkasi meilę“. R. Navickaitės įrašu buvo dažnai dalijamasi kelios dienos po „Pride“. Daugelis bendruomenės narių norėtų labiau politinio šūkio ir konkrečių reikalavimų, kaip pastaraisiais metais, kai kairiosios grupės Vilniuje organizavo nekomercinius „Pride“. „Manau, kad viską galima pakeisti būnant šiek tiek radikalesniems, darant didesnį spaudimą valdžiai. Jeigu mes iškelsime keletą konkrečių reikalavimų, tai, žinoma, daugelis homofobų ir transfobų pasakys: „O kas čia tokio?“ Taip prasideda pokalbis. Net jei tai nebus labai pozityvus pokalbis, bent jau daugiau žmonių apie tai išgirs“, – sako menininkas ir transaktyvistas Saša Kochanas, kuris buvo vienas iš labiau politinių „Pride“ organizatorių.

Šių metų „Pride“ vakarą į pietus nuo centro esančiame rūsyje surengtas vakarėlis, kuriame skambėjo negirdėti balsai. Dviejuose kambariuose groja technomuzika, ilgame koridoriuje tarp jų kabo plakatai su politiniais reikalavimais, o plakate rašoma „Asimiliacija nėra išsilaisvinimas“. Atviro mikrofono metu kiekvienas norintis gali išsakyti savo nuomonę. Kai kurie pasakoja savo atsiskleidimo istorijas arba deklamuoja erotinius eilėraščius. Kiti kviečia į politinį pasididžiavimą arba pareiškia solidarumą su Palestina. „Mes ne tik džiaugiamės, bet ir pykstame“, – taip viską apibendrina vienas žmogus. 

„We Are Propaganda“ – taip vadinasi kasmet vykstantis vakarėlis, kurio pajamos skiriamos „queer“ pilietinėms iniciatyvoms. Aktyvistė Viktorija Kolbešnikova yra viena iš iniciatorių. „Baltic Pride“ prasidėjo 2016 m. Tuomet ant priekinio plakato buvo užrašytas šūkis „Mes esame žmonės, o ne propaganda“ – tai buvo reakcija į „antiqueer“ teiginį, kad „queer“ tapatybių matomumas yra propaganda, daranti žalingą poveikį visuomenei. V. Kolbešnikovai ir kitiems tai nepatiko: „Mes galvojome: kas per šūdas? Kodėl turėtume visada atsiprašinėti, visada aiškinti, kad ir mes esame žmonės? Mums nepatiko šis teisinantis tonas.“ Taigi nekomercinio vakarėlių ciklo pavadinimui jie nusprendė be didesnio triukšmo pasisavinti terminą „propaganda“ ir švęsti savąjį, radikalesnį „Pride“ supratimą. 

Viena iš iniciatyvų, savo pajamomis remiančių vakarėlių seriją, yra „Trans Autonomija“, kurioje dalyvauja S. Kochanas. Šį projektą 2021 m. įkūrė grupė kairiųjų aktyvistų, kurie jau buvo surengę keletą „queer“ renginių Vilniuje. Organizacija „Trans Autonomija“ vykdo kampaniją už translyčių žmonių teises, taip pat yra savitarpio paramos ir bendravimo bendruomenėje platforma. „Mes vis dar neturime jokių oficialių įstatymų dėl translyčių teisių. Tik keletą ministerijos popierių, kurie nėra tikri įstatymai ir gali būti bet kada panaikinti“, – sako Saša.

Norint pakeisti dokumentus, reikia kreiptis į teismą, o dėl medicininių transseksualumo pokyčių nėra aiškių taisyklių. Norint pradėti hormonų terapiją, reikia, kad diagnozę nustatytų psichiatras – ir dažnai patiems daug mokėti. Todėl ypač svarbu, kad bendruomenė laikytųsi drauge ir pati teiktų informaciją, pavyzdžiui, apie tai, kokiais gydytojais galima pasitikėti.

Translyčiai žmonės Lietuvoje susiduria ne tik su teisinio pripažinimo trūkumu, bet ir su išankstiniu nusistatymu, nežinojimu ir neapykanta. S. Kochanas pasakoja apie savo patirtį viešumoje: „Visada pastebiu, kaip žmonės į mane žiūri, ypač už miesto centro ribų. Jie klausia savęs: kas tai? Paprastai nešioju ausines, bet kai jų neturiu, girdžiu, kaip jie apie mane kalba.“ Sostinėje vis dar galima jaustis gana saugiai kaip asmeniui, kuris neatrodo kaip akivaizdus tam tikros lyties atstovas, tačiau už miesto centro ribų tai padaryti tampa sunkiau. Regionuose translyčių bendruomenė daugiausia susitinka internete. Viena iš nedaugelio saugių erdvių už Vilniaus ribų yra Emmos socialinis centras Kaune, antrame pagal dydį Lietuvos mieste, kuris yra daug konservatyvesnis nei sostinė.  

Kaune gimusios anarchistės Emmos Goldman vardu pavadintas saviorganizacinis centras atidarytas 2016 m. pirmame mėlynai dažyto medinio pastato aukšte netoli Laisvės alėjos. Čia yra biblioteka, virtuvė ir daug erdvės renginiams, pavyzdžiui, diskusijų grupėms, filmų peržiūroms ir vakarėliams. Kaune nėra „queer“ barų ar klubų, tai viena iš nedaugelio vietų, kur bendruomenė gali susitikti, sako V. Kolbešnikova, taip pat aktyviai veikianti Emmos socialiniame centre. Tačiau tai yra nykstanti saugi erdvė. V. Kolbešnikova rodo į vaivorykštės vėliavą viename iš langų: „Kai ją pakabino, pro langą įskriejo akmuo.“ Tai buvo ne vienintelis išpuolis prieš centrą. Buvo keli išpuoliai su grafičiais ir panašiai, taip pat į kiemą buvo įmesta savadarbė bomba. Laimei, niekas nebuvo sužeistas, tačiau žinia aiški. Užpuolikai yra neonaciai, o V. Kolbešnikova seka jų veiklą internete: „Akivaizdu, kad pagrindinė problema, su kuria jie susiduria šioje vietoje, yra „queer“ klausimai. Čia lankosi įvairios grupės, bet LGBT+ klausimas jiems yra pats karščiausias.“ 

Nors „queer“ žmonių padėtis Kaune kur kas įtemptesnė nei Vilniuje, V. Kolbešnikova suvienijo jėgas su bendraminčiais, kad 2021 m. Kaune surengtų „Pride“ paradą – pirmąjį ir kol kas vienintelį mieste. Kaip ir 2010 m. Vilniuje, miesto taryba bandė uždrausti renginį. Kontrprotestas buvo stiprus ir policijai teko panaudoti jėgą prieš maršrutą blokavusius protestuotojus, nusiteikusius prieš homoseksualus. Nepaisant išpuolių, „Pride“ Kaune pasiuntė svarbų signalą, sako V. Kolbešnikova. „Mūsų šūkis buvo „Mes esame visur“, turėjome žinutę, kad LGBTQ+ žmonės gyvena visur. Tai nėra problema, susijusi tik su liberalų elitu Vilniuje.“  

Tai, kad Vilniuje dabar įmanoma surengti „Pride“ su 17 000 žmonių, mažai ką pasako apie tikrąją „queer“ žmonių padėtį Lietuvoje. Kaimuose ir mažuose miesteliuose paprastai nėra bendruomeninių struktūrų, saugių erdvių, o dauguma LGBTQ+ žmonių bijo atsiskleisti, nes tikisi šeimos, draugų ir darbovietės atstūmimo. Todėl V. Kolbešnikova nėra labai optimistiškai nusiteikusi dėl ateities. Partnerystės įstatymas tikrai bus priimtas per artimiausius metus ar dvejus. „Tačiau nežinau, ar tai reikš didelius pokyčius. Nes jei Vilniuje žmonės gali tuoktis viešai, tai dar nereiškia, kad Rokiškyje jie galės daryti tą patį.“ 

Kad visuomenėje augtų homoseksualių žmonių pripažinimas, prireiks daugiau nei „Pride“ eitynių, kad ir kokie politiniai reikalavimai būtų keliami ar kokios garsios būtų juose pasirodančios žvaigždės. „Žmonės turi gerai jaustis savo kasdieniame gyvenime, kad jų pyktis nebūtų nukreiptas į kitus“, – sako V. Kolbešnikova. Tam reikia politinių priemonių, kurios užtikrintų finansinį saugumą ir švietimą. Kaip savo pranešime rašo R. Navickaitė: „Mūsų dar laukia ilgas ilgas kelias, tikrai ilgesnis nei nuo katedros iki Vingio parko.“

Šis darbas parengtas įgyvendinant du projektus: Medijų rėmimo fondo finansuojamo „Bendros jungtys: pasitikėjimo ir dialogo platforma“ ir PERSPECTIVES.

PERSPECTIVES – naujos nepriklausomos, konstruktyvios ir daugiaperspektyvės žurnalistikos ženklas. 

Projektas yra įgyvendinamas tarptautinio redakcinio tinklo iš Vidurio Rytų Europos ir iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išreikštos nuomonės ir pažiūros yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi finansuojančių institucijų nuomonę. Nė viena jų nėra atsakingos.