Ji kaimynams – tikra keistuolė. Intelektualė, nuolat skaitanti, susirašinėjanti su rašytojais, važinėjanti į miestą teatro pažiūrėti ir gyvenanti be vyro su senyva mama. 

Literatūra ir teatras – Urszulos gyvenimo ašis. Karvės ir viedrai – tik buitinis kontekstas. Dėl šio kontrasto Urszula tapo ne tik kaimo apkalbų objektu, bet ir sulaukė daug tuometinės Lenkijos žiniasklaidos dėmesio.

„Vizite“ ją kalbina elegantiška miestietė žurnalistė, jos priešingybė. Ji spaudžia ir kone kaltina Urszulą dėl kaime „švaistomo“ gyvenimo. Dviejų moterų pokalbis intensyvus, intymus, vietomis agresyvus.

Šis vos penkiolikos minučių pasakojimas apie Urszulą paliko stiprų pėdsaką jo kūrėjui režisieriui M. Łozińskiui. Po daugiau nei 20 metų jis grįžo pas savo heroję, tik šįkart su tikslu jos nuoširdžiai išklausyti ir įvertinti savo kaip filmo kūrėjo vaidmenį. Antrasis filmas, išleistas 1998 metais, vadinosi „Kad neskaudėtų“ („Żeby nie bolało“) – tiek režisieriui, tiek jo herojei.

Rugsėjį į mane kreipėsi BENDRA.lt žurnalistė, rengianti vaizdo pasakojimų ciklą apie Lietuvos regionus. Jai kilo abejonių kiek naudoti vaizdo medžiagos, kurioje senyvas asmuo itin atvirai dalinasi vargais. Jos pasakojime ne itin pozityviai figūruoja ir kaimynai bei artimieji.

Būtent dėl to žurnalistė jau po interviu ėmė abejoti, ar publikavus medžiagą žmogui gali būti padaryta žalos. Ar žmogus gali būti pažeidžiamas, ar jo aplinka gali būti linkusi į fizinį ar psichologinį smurtą arba bent jau socialinį kerštą?

Jei kyla klausimų dėl žmogaus gerovės, tai labai rimtas pagrindas įvertinti medžiagos naudojimą. Deja, abejonės kilo tik išvykus iš filmavimo vietos ir nepavyko paklausti kontrolinių klausimų, kurie padėtų įvertinti jų pagrįstumą.

BENDRA.lt kalbinto asmens pasakojimas labai autentiškas. Paprastai žurnalistų problema atvirkščia: pašnekovai susikaustę, kalba klišėmis. Tada iš interviu rankiojami autentiškumo krisleliai, geriausiai atskleidžiantys pasakojamą tikrovę.

Tik retsykiais pasitaiko, kad žmogus prieš kamerą ar diktofoną atsiveria: dėsto savo pasaulio matymą, kasdienybę, noriai rodo sielą. Žurnalistui sutikus tokį pašnekovą gali atrodyti, kad rado brangakmenį, ypač jei stiprią energiją turinčių herojų pasakojime nėra daug. 

Turint tokią žaižaruojančią medžiagą tampa paprasta nustumti į šoną abejones dėl jos naudojimo pagrįstumo arba etikos, nes juk ji tokia gera. Tau, žurnalistui, taip pasisekė. Tampa sunku įvertinti, ar žmogus nejučiomis neapsinuogino.

Ir vis dėlto redakciniai kolektyvai įvertinę kontekstą kartais priima sprendimą tokios geros medžiagos nenaudoti. Šiam procesui apibūdinti anglakalbėse redakcijose vartojamas terminas kill your darling – nužudyti savo mieląjį. Kartais tiesiog turi priimti iš pradžių atrodytų sunkų, bet vėliau teisingą sprendimą: tavo mielas brangakmenis būtų buvęs tik pigus blizgutis.

Šiuo atveju BENRA.lt redakcija priėmė sprendimą žudyti ir medžiagą naudoti labai ribotai.

„Mielųjų“ būna labai įvairių, kaip ir argumentų už juos. „Aš juk keletą mėnesių derinau tą interviu“, „juk joks žurnalistas nėra skridęs donoro širdį gabenančiu sraigtasparniu“, „jis ten taip spalvingai pasakoja“. Redaktoriai ir kolegos žurnalistai turi mokėti žudyti vieni kitų mieluosius konstruktyviai ir be emocijų, ypač jei nužudžius pasakojimo personažą bus apsaugotas tikrasis žmogus.

M. Lozinskis jautė kartėlį net dvidešimt metų. Komentuodamas pirmąjį filmą apie Urszulą jis sakė: „[Vizitas] yra savitematinis filmas apie mus pačius, kino kūrėjus, žurnalistus. Apie tai kaip lengva su batais įsibrauti į žmogaus sielą, išdarinėti jį, paženklinti visam gyvenimui, o tada palikti, išvažiuoti ir daryti kitus filmus“.

Pabaigai noriu pridurti, kad BENDRA.lt žurnalistams neduodu patarimų dėl turinio, nes esu auditorijos atstovas, o ne redakcijos narys. Imdamasis redakcinės rolės tapčiau atsakingas už turinį, kiltų interesų konfliktas. Jei žurnalistai kreipiasi į mane su klausimu prieš publikavimą, mano tikslas – padėti išsikelti klausimus dėl etikos ir tikslingumo, bet ne į juos atsakyti.

Šis pasakojimas yra tarptautinio projekto „Perspectives“ – naujos nepriklausomos, konstruktyvios ir daugiaperspektyvės žurnalistikos ženklo. 

Projektas yra įgyvendinamas tarptautinio redakcinio tinklo iš Vidurio Rytų Europos ir iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išreikštos nuomonės ir pažiūros yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei finansuojanti institucija negali būti atsakingos.