„Galbūt tipiškiausia yra tai, kad tokie vaikai jaučiasi kitokie nei bendraamžiai. Atsiranda vadinamoji socialinės izoliacijos schema. Atrodo, esi kitoks, nes tavo tėvai kitokie, juos visi žino. Vaikai tai jaučia neigiamai, lyg kuriamą lūkestį, kad bus tokie kaip tėvai ar geresni už tėvus, o jie tiesiog nori gyventi savo gyvenimą ir būti tokie, kokie yra“, – apie žinomumo įtaką tokių asmenų atžaloms kalba psichologė Genovaitė Petronienė. 

Tai – socialinio spaudimo pavyzdys. Žinomų žmonių vaikų gyvenime tai – svarbus reiškinys, apimantis ir aplinkinių keliamus aukštus lūkesčius jiems, ir viešojoje erdvėje matomos informacijos suformuotą išankstinę nuomonę apie garsius asmenis ir jų vaikus – kokie jie esą turėtų natūraliai būti. 

Tapatindami su tėvais, tikisi „puikių rašinių“ ar susidurti su lepūnėliais 

Štai visuomenininko, laidų vedėjo Andriaus Tapino atžalos Vasara ir Vakaris pabrėžė, kad dažniausiai socialinį spaudimą jausdavo mokyklose. „Atrodo, kad, pavyzdžiui, gimnazijos metu ta pavardė buvo ne tiek tėvų, kiek močiutės, nes ji savo laikais buvo gana gerai žinoma lietuvių kalbos mokytoja. Gal susidarydavo toks įspūdis, kad, jei vaikas iš humanitarų šeimos, turbūt irgi bus linkęs į humanitarinius mokslus, kas ne visada būna tiesa“, – dalijosi Vasara Tapinaitė. Mergina teigė, kad kartais tėvų žinomumą jausdavo ir kitokiame kontekste: „Kažkada per mokyklos renginį turėjo būti pašnekovas ir jis paskutinę minutę atsisakė dalyvauti. Tada manęs ir mokytojai, ir organizuojantys renginį mokiniai klausė: „Gal tavo tėvai netyčia laisvi? Gal galėtų atvažiuoti ir padėti tą skylę užkamšyti?“

Jos brolis Vakaris antrino: „Labai gerai prisimenu, kai septintoje klasėje atėjau į naują mokyklą, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) inžinerijos licėjų, ir mūsų auklėtoja buvo labai gera lietuvių kalbos mokytoja. Pačioje pirmoje lietuvių kalbos pamokoje perskaitė mano pavardę, paklausė: „O, tai čia gal Tapino sūnus? Oi, tai būsi toks pat protingas, kaip man džiugu bus skaityti tavo darbus!“ Greitai suprato, kad taip nebus ir galbūt tos lietuvių kalbos ir literatūros žinios nėra tokios geros, kokios turėtų būti.“

Socialinis spaudimas gali būti jaučiamas ne tik per aplinkinių lūkesčius, bet ir išankstinę nuomonę, kurią jie susidaro viešojoje erdvėje matydami žinomus žmones. Tam tikrus lūkesčius nepažįstamieji perkelia ir jų vaikams. 

Psichologė G. Petronienė teigė, kad išankstinė nuomonė, nepažįstamam žmogui keliami lūkesčiai yra įprasta informacijos apdorojimo forma: „Tai – socialinio suvokimo dėsnis, psichologijos teorija, kurios psichologai mokosi jau antrame kurse. Mes ant žmonių dedame štampus ir klijuojame etiketes, kad būtų paprasčiau mąstyti. Lygiai taip pat, jei ką nors žinome apie tėvą ir mamą, automatiškai smegenys, trumpindamos kelią, leidžia galvoti, kad vaikas bus panašus. Tada tas vaikas mums tampa ypatingesnis, nes jis jau turi tėvą ar mamą, dėl ko iš jo tikimės kažko panašaus.“

Kad tai realybėje juto žinomų žmonių atžalos, patvirtino ir Bendra.lt kalbinti pašnekovai. 

„Pasikėlęs, nes tėvai yra pasiturintys“, – atkreipė dėmesį į tai, kad būna taip manančių, V. Tapinas. „Kartais aplinkoje pastebėdavau požiūrį – kam man stengtis kažką daryti, jei vos ne viską galiu gauti ant lėkštutės, nors taip niekada nebuvo“, –  tęsė V. Tapinaitė. Tam pritarė ir kalbintas Žilvino Žvagulio sūnus Ąžuolas: „Aš nežinojau jų nuomonės, bet dabar galiu pasakyti, kad manydavo, jog mes su broliu išlepinti, viską gavome, viskas nupirkta, nieko patys nepasiekę, nors gyvename savo gyvenimus, dirbame ir darome.“

Augimas šešėlyje

Pernelyg didelis dėmesys ir keliami lūkesčiai kelia tam tikrų sunkumų žinomų žmonių vaikams. Maža to, jie ima jaustis, tarsi augdami žinomų tėvų šešėlyje – negebėsiantys jų niekada praaugti. 

„Nors vaikai mato, viena vertus, stiprių karjeristų pavyzdžius, kita vertus, susiduria su tuo, kad to „neperspjaus“, tarsi augdami šešėlyje. Kartais jie nuleidžia rankas, net jei galėtų išmokti ir pasiekti tiek, kiek tėvai. Augimas šešėlyje ir duoda šešėlį – mažiau pasiekia, patiria nesėkmių, baimės, gėdos jausmą“,– pasakojo psichologė G. Petronienė. 

Apie sėkmę ir siekimą pralenkti žinomą mamą Asmik Grigorian sūnus Nojus atviravo, sakydamas, kad lyginimasis su mama trukdė prasiveržti tikrajam jam: „Aš labai ilgai ieškojau, kur yra mano kūryba. Kai mačiau mamą ir tai, kokius didelius ir gražius dalykus ji kuria, aš, įstojęs į teatrą, lyginausi ir galvojau, kad padariau tik „etiudėlį“, kuris nelabai ką reiškia. Kūrybą atradau tik tada, kai paleidau lyginimąsi su mama.“ 

Vis dėlto, kai kuriems tėvų žinomumas netrukdo pasiekti daugiau. „Aš ir planuoju peršokti tėvo šešėlį, turiu idėjų. Žinoma, ne muzikiniame pasaulyje. Jis man yra pavyzdys, jis visada rodo, kad galima padaryti daugiau, šokti aukščiau, skatina eiti ir daryti. Jis man pavyzdys iš verslo pusės, nes yra Žilvinas dainininkas, bet yra ir verslininkas. Bandau pasiekti bent iki jo, o tada su laiku jau peršokti. Jis ir pats to nori, ir visada padeda – nuo patarimų iki, pavyzdžiui, sunkvežimio skolinimo iš įmonės, kai reikia“, – dalijosi Ą. Žvagulis.

A. Tapino sūnus Vakaris teigė, kad šešėlį jaučia, tačiau siekia sekti tėčio pėdomis ir iš jo ištrūkti: „Tėčio tėtis, garsus žurnalistas, metė šešėlį jam, iš kurio jis išlipo, bet savo tėčio nepaliko užnugaryje. Dabar tas šešėlis, atrodo, krinta ant manęs, tad turiu surasti savo šviesą. Jis visada bus, bet jame slypi ir labai daug motyvacijos tam, kad stengtumeisi iš jo išlipti.“ 

Šis straipsnis yra tarptautinio projekto PERSPECTIVES – naujos nepriklausomos, konstruktyvios ir daugiaperspektyvės žurnalistikos ženklo. Projektas yra įgyvendinamas tarptautinio redakcinio tinklo iš Vidurio Rytų Europos ir iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išreikštos nuomonės ir pažiūros yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei finansuojanti institucija negali būti atsakingos.