V. Gaidys pasakoja, kad kartą rašydamas mokslo straipsnį estų žurnalui paminėjo, jog prieštaraujančių ES politikai nuotaikų galima būtų sulaukti nebent tokiu atveju, jeigu būtų įgyvendinta ES idėja pagal kvotas paskirstyti į Pietų Europos šalis iš Afrikos ar Vidurio Rytų atvykstančių migrantų srautus į visas ES šalis. Tačiau sulaukęs recenzentų kaltinimų homofobija, pastraipos šia tema atsisakė.

Viena vertus, lietuviai viešosios nuomonės apklausose pasirodo kaip vieni didžiausių eurooptimistų ES. Kita vertus, visoje ES šiuo metu analitikai įspėja, kad artimiausiuose rinkimuose į EP didesnės nei įprasta sėkmės gali sulaukti euroskeptikų partijos. Kaip tai atrodo Jums – sociologui?

Šiaip tų euroskeptikų Lietuvoje nėra labai daug. Buvo toks laikotarpis apie 1999-uosius, kada narystės ES šalininkų buvo daugiau nei skeptikų. Vėliau skeptikų sumažėjo, ypač per referendumą dėl narystės bloke. Prisimenu net tokį aspektą: tada visuomeninis transliuotojas turėjo skelbti subalansuotą požiūrių spektrą ir jiems buvo labai sunku surasti skeptiškai į narystę ES žiūrinčių žmonių. Pavyko surasti tik vieną studentą, kuris dabar tapo ministru.

Ir dabar euroskeptiškų nuotaikų visuomenėje nepadaugėjo, švelniai tariant.

Kas šiandien gali būti laikomas euroskeptiku?

Mano akimis žiūrint, nors niekas rimtų tyrimų šiuo metu nedaro (užtenka visiems dukart per metus atliekamo „Eurobarometro“), tokį potencialą turi nacionalistinės politikos jėgos. Gal juos galima būtų pavadinti konservatoriais nacionalistais. Jiems gali nepatikti ES politika dėl įvairių mažumų, atvirkščiai – jie laikytųsi požiūrio, kad „Lietuva turi priklausyti lietuviams“. Tačiau net į mūsų parlamentą reikšmingas jų skaičius niekaip nepatenka. 

Turiu vieną hipotezę, kodėl taip yra. Manyčiau, kad tam politiniam segmentui didelę įtaką daro prof. Vytautas Landsbergis. Jis nusprendžia, kas yra tikras nacionalistas, o kas – konservatorius. Visi kiti gali būti tik apsišaukėliai. Dažnai jis savo požiūrį išdėsto trumpomis replikomis, esą „ar jus kažkas taip pamokė“, „ar jūs čia patys sugalvojot“. To užtenka. Ir kol jis bus aktyviame politikos lauke, tol stiprios euroskeptiškos jėgos Lietuvoje nebus. Nors jų yra visur aplink mus. Man taip atrodo.

Kitas euroskepsio šaltinis yra rusiškai kalbantys Lietuvos gyventojai. Iš auklėjimo, tam tikros tradicijos, kurioje viskas, kas susiję su Rusija, yra gerai, o Vakaruose – su NATO bloku, ES – atrodo nepriimtina. Tačiau toji dalis yra palyginti nedidelė. Daug, ypač rusiškai kalbančios bendruomenės jaunesniojo amžiaus žmonių sėkmingai integravosi, patyrė narystės vakarietiškose organizacijose privalumų.

Euroskeptikai gali būti dar tie, kuriems kažkodėl labai patiko „Brexitʼas“ (Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES procesas – R. S.). Tačiau tai galėtų būti labiau būdinga didesnėms šalims, turinčioms stiprią ekonomiką – esą mums nereikia kažkieno nurodymų iš šalies, kaip mes turėtume gyventi ir tvarkyti savo reikalus.

Šįmet įvykusių ūkininkų protesto akcijų metu buvo reiškiamos pretenzijos dėl ES politikos – ar šiuo kampu eroskepsio potencialo nėra?

Teoriškai – taip. Tačiau šiuo metu nuotaikas formuoja kiti dalykai. Mėginau galvoti, kodėl šiuo metu Lietuva yra viena pirmaujančių tarp turinčių noro būti ES, kokie argumentai šitai lėmė. Mūsų daryti tyrimai rodė, kad nieku gyvu ne kokios nors išmokos. Esminės įvardijamos buvo trys laisvės. Pirmoji – judėjimo arba laisvė dirbti užsienyje (pirmiausia ES ir Europos ekonominės bendrijos šalyse). Motyvas: „Jeigu prarasi darbą čia, visada gali važiuoti ir pritaikyti save ten.“ Dabartinis jaunimas iš regionų, būna taip, kad neturi draugų Vilniuje, nes diduma yra išvykę.

Antra – svarbu yra galimybė išvykti mokytis į ES. Ir praktiškai nemokamai. Tokios laisvės pojūtis yra svarbus.

Ir trečia – elementari galimybė sėsti į pigų, seną automobilį už pusę tūkstančio eurų ir važiuoti iki pat Portugalijos.

Šios galimybės etnokultūriškai lietuviams nebuvo labai būdingos. Būti savo laimės kalviu – tai labiau protestantiškų visuomenių, kuriose į laimės stingantį žmogų žiūrima kaip į neveiklų, tinginiaujantį, bruožas. Prisimenant kelių dešimtmečių senumo vertybinius tyrimus, kuriuose lietuviai buvo paskutinėse vietose, dabar kyla klausimas – kas atsitiko? Jungtinių Tautų Laimės indekse iš 140 šalių esame pradžioje, o jaunimas – išvis pirmoje vietoje.

Man neseniai dėl to skambino vienas žurnalistas iš Izraelio, kuris domėjosi šiuo fenomenu, nes Lietuvoje kaip ir nėra specialių jaunų žmonių palaikymo, paramos programų, o visi laimingi. Ko gero, didžiausią įtaką turi tai, kad iš tikrųjų atsirado naujų galimybių, laisvių, kurios padeda žmogui susikurti savo ateitį pačiam.

Vyrenioji karta tame pačiame tyrime užima vietą penktajame dešimtuke. Jie nemoka užsienio kalbų, jiems svetimos naujos technologijos, nėra prasmės važiuoti dirbti į užsienį. Tačiau vyrauja požiūris, kad jaunimas naudojasi galimybėmis, kurios dabar vyresnių žmonių jaunystėje buvo nepasiekiamos, ir tai yra gerai. Tam tikras lūkesčių išsipildymas. Prieš kelis dešimtmečius daryti tyrimai rodė tokį požiūrį, esą „mes iš to (pokyčių, narystės ES) naudos gal ir neturėsime, bet užtai mūsų vaikai – tikrai patirs“. Ir tie žmonės buvo nusiteikę balsuoti už pokyčius. Taip praktiškai ir buvo. Svarbu ir tai, kad dėl tų lūkesčių nebuvo apsigauta.

Ir net ūkininkų keliamos protesto bangos neatsveria tų privalumų, kurie kitiems nekelia abejonių. Žemės ūkio sektoriaus atstovų nuotaikos nelebai koreguoja bendrąjį nuotaikų foną.

Šiuo metu randasi nemažai analitinių pastebėjimų, kad ES yra toks keistas tvarinys, kuriame viskas juda labai lėtai, sprendimai subręsta tik po ilgų diskusijų, pasiekus daugybę kompromisų. Tuo pat metu sąlyginėse ir tikrose diktatūrose viskas vyksta greitai, staigiai. Ar tai nemažina ES patrauklumo?

Žinoma. Tačiau grįžčiau prie vieno aspekto. Mes neturime didelio pasitikėjimo mūsų valdžia, kuri teoriškai galėtų priimti greitus sprendimus. Galėtume pažiūrėti kitą rodiklį, kuris matuojamas kiekvieną mėnesį – kaip vertinamos ekonominės šeimos perspektyvos per artimiausius metus. Valstybės duomenų agentūra yra paskelbusi, kad šį balandį Lietuva – vėl pirmauja, tiki perspektyva. O tuo pat metu vyrauja visiškas nepasitikėjimas politinėmis institucijomis – Vyriausybe, Seimu. Kitaip tariant, tikimasi, kad mano šeima po metų gyvens labai neblogai nepaisant, ką per tuos metus nuveiks, tarkime, Vyriausybė.

Taigi ir poreikio Viktoro Orbano (Vengrijos premjero) tipažui politikoje nelabai ir yra. Kita vertus, gal ir tokių politikų nelabai turime. Arba jų dar nematome.

Teko girdėti politologų, sakančių, esą lietuviai itin teigiamai vertina Ukrainos narystę ES iš esmės neįsivaizduodami tokio sprendimo pasekmių. Kad greičiausiai tada iš ES paramos recipientės Lietuva taps gal net donore. Žemės ūkio sektorius nesugebės konkuruoti su ukrainietiška produkcija. Ar šiuo klausimu galime tikėtis kokių nors pokyčių ir euroskepsio pakilimo?

Neseniai telefonu kalbėjausi su kolegomis iš Latvijos. Jie atrodė susirūpinę dėl ukrainiečių imigracijos. Ko gero, panašių nuotaikų yra ir Estijoje. Mums pirmoje vietoje vyrauja kažkokia emocija apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), kuri ribojosi su Juodąja jūra. Kažkaip šitai matosi daug labiau. Tarsi buvusios didybės atsigavimas. Galima įtarti, kad žemės ūkio sektoriuje veikiantys žmonės pas mus tos perspektyvos niuansus puikiai supranta. 

Šiuo atveju gal svarbesnis yra pojūtis, kad Vilniuje daug labiau girdima rusų kalba, nuo ko po Nepriklausomybės atgavimo atpratome. Tačiau šis pastebėjimas bent jau kol kas neišsivystė į kokias nors nuotaikas. Tie patys mūsų nacionalistai nereikalauja išvaryti ukrainiečius iš Lietuvos. Ana – LDK – emocija yra svarbesnė. Panašios estai ir latviai neturi. Man atrodo, kad šiuo atveju toji emocija yra daug svarbesnė už logiką.

Paprašysiu Jūsų paspekuliuoti: ar kokia nors mūsų euroskeptiška politinė jėga per rinkimus gali gauti tiek balsų, kad EP turėtų savo atstovų?

Paminėčiau Nacionalinį susivienijimą. Nors nesakyčiau, kad jie turi galimybių pasiekti tokį laimėjimą. Kas kita – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Jie savo atstovų gali turėti. Juo labiau jie skelbia kritiką ES žamės ūkio politikai.

Šis darbas parengtas Bendra.lt įgyvendinant Europos Sąjungos PERSPECTIVES projektą. 

Darbas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išsakyti požiūriai ir nuomonės yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ir poziciją. Nei Europos Sąjunga, nei pagalbą teikianti institucija negali būti laikomos atsakingomis.