Įprasta manyti, kad profesines mokyklas renkasi tie, kuriems sunkiau sekasi mokytis vidurinėje mokykloje. Tačiau Migliaus patirtis liudija ką kita. Būdamas 16-os, jis nutarė palikti Kupiškio gimnaziją, nes vaikino netenkino ugdymo įstaigoje tvyrojusi neigiama atmosfera, patyčios tarp bendraamžių ir mokytojų negebėjimas su jomis susitvarkyti. Vartydamas žurnalą „Kur stoti“, vaikinas susidomėjo Kauno taikomosios dailės mokyklos siūloma reklamos gamybos profesija ir išvyko mokytis į Kauną. „Manau, tai buvo vienas geresnių mano sprendimų. Atsidūriau tarp menininkų, atradau bendraminčių, atradau save“, – sako Miglius. Šiandien jis dirba kitoje sferoje, tačiau teigia, kad profesinio mokymo įstaigoje įgyta patirtis ir gebėjimai praverčia iki šiol.

Audio pasakojimo klausykite čia

Aušrą Liuciją jau mokyklos suole sudomino statybų sfera. Tiesa, prisipažinti apie tokią svajonę nebuvo drąsu, nes tuo metu vyravo nuomonė, kad į profesines mokyklas, kuriose galima įgyti jos svajonių profesiją, stoja tik silpnai besimokantys, neperspektyvūs žmonės. Gąsdino ir skeptiškas visuomenės požiūris: „Mergina statybose?“ Kolegijoje ji baigė kosmetologės specialybę, vėliau dirbo administratore. Praėjus dvidešimčiai metų po mokyklos baigimo, ji pasiryžo mokytis elektrikės amato Šiaulių technologijų mokymo centre. Šiandien Aušra Liucija sako, kad pagaliau yra ten, kur ir norėtų būti.

Dar ketvirtoje klasėje Diana paprašė mamos, kad nuvestų ją į keramikos būrelį. „Lankiau jį iki vienuoliktos klasės, bet baigdama mokyklą pradėjau jausti spaudimą: ką aš su tuo moliu veiksiu?“ – pamena ji. Galvodama apie sėkmingą ateitį, kurią, kaip jautė iš visuomenės nuostatų, galima pasiekti tik turint aukštąjį išsilavinimą, Diana pasirinko interjero dizaino studijas kolegijoje. Pradėjusi dirbti interjero studijoje, suprato, kad švaisto laiką ir šis darbas – ne jai. Apsvarsčiusi kelis variantus, įstojo mokytis keramikos vienoje iš Vilniaus profesinių mokyklų. Šiandien Diana vadovauja pačios įkurtai keramikos studijai „Moon Ceramics“, kurioje kuria dirbinius iš molio ir lipdybos subtilybių moko kitus.

Po dešimtos klasės Airidas nusprendė, kad nenori tęsti mokslų gimnazijoje ir įstojo į Šiaulių technologijų mokymo centrą – pasirinko mokytis vizualinės reklamos gamybos. Kurį laiką dirbo pagal įgytą profesiją, vėliau įsidarbino barmenu, galiausiai išvyko į Vokietiją. Grįžęs į Lietuvą, pagaliau išpildė vieną didžiausių svajonių – įsigijo fotoaparatą. Apsvarstęs alternatyvas (pavyzdžiui, mokami fotografijos kursai) ir paskatintas šeimos, vėl įstojo į tą pačią profesinio mokymo įstaigą, šįkart pasirinko fotografiją. Šiuo metu Airidas kaip fotografas jau buria klientų ratą ir džiaugiasi, kad išdrįso siekti svajonės.

Vaiva baigė tarptautinio verslo bakalauro studijas viename iš Jungtinės Karalystės universitetų – išties prestižinėje ugdymo įstaigoje. Tačiau įsiliejusi į darbo rinką pajuto, kad trūksta praktinių įgūdžių, tad Šiaulių technologijų mokymo centre pradėjo mokytis apskaitos. Mokantis įgyta patirtis pakeitė jos stereotipinį požiūrį į profesines mokyklas – Vaiva suprato, kad ten mokosi ir labai sėkmingi žmonės, o mokymo programos leidžia per trumpą laiką įgyti itin naudingų žinių. Universitetinės studijos, sako ji, plečia pasaulėžiūrą, bet profesinė mokykla gali suteikti reikiamų darbui įgūdžių. 

Ema, baigusi vidurinę, pradėjo studijuoti dailėtyrą Vilniaus dailės akademijoje, bet neatlaikiusi krūvio studijas nutraukė. Kurį laiką gyveno Londone, ten lankė privačius keramikos kursus. Grįžusi į Lietuvą ji toliau gilino žinias ir nemokamai įgijo keramikės profesiją vienoje Vilniaus profesinių mokyklų. Kai Emai buvo 30-imt, jai nustatė dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą (ADHD). Išgirdusi diagnozę, mergina suprato, kodėl taip sunku susikaupti rašyti rašto darbą ar susitelkti į kelerius metus trunkančias studijas aukštojoje mokykloje. Mokslus profesinėje mokykloje ji pamena kaip įdomiai ir kokybiškai praleistą laiką, o mokymų forma ir trukmė, sako ji, puikiai atliepia ADHD sutrikimą turinčių žmonių poreikius.

Profesinio mokslo privalumus vardija ne tik profesines mokyklas baigę žmonės, bet ir specialistai. Didžiausios šiaurės Lietuvoje profesinio mokymo įstaigos – Šiaulių technologijų mokymo centro – vadovė Jolita Vengrė sako, kad čia mokytis neretai ateina aukštąsias mokyklas jau baigę žmonės. „Pas mus nėra amžiaus limito, mes įgyvendiname mokymosi visą gyvenimą filosofiją ir stengiamės paneigti mitą, kad į profesinį mokymą ateina tik nevykėliai. Čia ateina ir tie, kurie nori įsitvirtinti darbo rinkoje ir patenkinti savo lūkesčius“, – sako J. Vengrė.

Švietimo, mokslo ir sporto viceministrė Agnė Kudarauskienė pastebi, kad darbdavių apklausos rezultatai rodo, jog darbdaviai vis palankiau vertina profesines mokyklas. Jos teigimu, keičiasi ir visuomenės požiūris. Pasak viceministrės, būtina griauti mitą, kad profesinis mokymas skirtas tik žemesnius akademinius pasiekimus turintiems mokiniams. Kaip vieną svarbesnių profesinių mokyklų privalumų A. Kudarauskienė išskiria tai, kad šios mokyklos moka stipendijas ir yra labai aktyvios tarptautiniame mobilume. 

Šiuo metu Lietuvoje veikia 44 valstybinės profesinės mokyklos, jose mokosi apie 45 tūkstančius įvairaus amžiaus žmonių. 

Šis darbas parengtas Bendra.lt įgyvendinant Europos Sąjungos PERSPECTIVES projektą. 

Darbas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išsakyti požiūriai ir nuomonės yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ir poziciją. Nei Europos Sąjunga, nei pagalbą teikianti institucija negali būti laikomos atsakingomis.