Linas Dervinis ir Nadiia Kuzmenko

Lytiškumo ugdymo svarba

Lytiškumo ugdymo svarba yra didžiulė. Vidutiniškai paaugliai pirmuosius lytinius santykius Lietuvoje patiria 16 – 17 metų. Tokie santykiai dažniausiai yra vienkartiniai ir atsitiktiniai, todėl labai tikėtina, jog nesaugūs. Nors tikslios statistikos nėra, spėjama, jog kas penktas paauglys lytinio akto metu nenaudoja jokių apsaugų. Šiuos duomenis puikiai iliustruoja užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro skelbiama statistika. 2019 metais užregistruotas 151 naujas užsikrėtimo ŽIV infekcija atvejis (110 vyrų ir 41 moteris). Liūdna pripažinti, tačiau didelė dalis šių atvejų nustatyta nepilnamečiams ir jaunimui iki 29 metų. Daugiau negu pusė (57,6 proc.) užsikrėtusiųjų ŽIV retai naudojasi arba iš viso nesinaudoja prezervatyvais, kurie  sumažina ŽIV užsikrėtimu riziką.

Kitos lytiškai užkrečiamų ligų statistikos kalba pačios už save – net 28, 1 proc. 2019 metais užsikrėtusiųjų sifiliu – vaikai ir jaunimas iki 29 metų. Užsikrėtusiųjų gonorėja statistika taip pat nedžiugina. Net 57,1 proc. užsikrėtusių žmonių yra jaunimas. Chlamidioze – 60,4 proc.

Lyginant 2019 metų gimstamumo rodiklius pagal motinos amžių, galime pastebėti, jog jaunoms motinoms (15–17 metų) gimusių vaikų skaičius, tenkantis 1 tūkstančiui nepilnamečių, siekė net 3,9 %, o mergaitės, kurių amžius nesiekia 16 metų pagimdė 3 vaikus. Taip pat verta pastebėti, jog Lietuvoje jaunos, nesiekiančios net 20 – ties metų merginos pagimdė net 4,4 proc. pirmagimių. Šis skaičius stipriai lenkia ES vidurkį (3,7 proc. pirmagimių), ir verta pastebėti, jog šie rezultatai atspindi pirmojo karantino, kuomet asmenų kontaktai buvo ribojami, metus. Nors vėlesnių statistikų nėra, galime numanyti, jog šiais, 2022 metais, kuomet įveikėme koronaviruso pandemiją, kreivė gali kilti į viršų. Svarbu pastebėti, kad paauglių nėštumai daug dažniau baigiasi komplikacijomis, kurios kenkia nėščiosios sveikata. Dėl įvairių komplikacijų kūdikiams gresia didžiulė rizika gimti neišnešiotais, ateityje jie dažniau turi sveikatos problemų, taip pat dažniau fiksuojamos mirtys ankstyvaisiais jų gyvenimo metais.

2019 metais atlikta dirbtinių abortų statistika parodė, jog 2018 metais merginos iki 17 metų pasidarė 57 abortus, o vos sulaukusios pilnametystės, 18-19 metų amžiaus merginos 126.

Šie duomenys rodo, kad lytiškumo ugdymas mokyklose yra labai svarbus. Dalis moksleivių ir ką tik mokyklą baigusių jaunų žmonių nėra susipažinę su lytinių aktų metu atsiradusia rizika susirgti lytiškai plintančiomis ligomis. Paauglių tarpe įvyksta daug neplanuotų nėštumų, kurie kenkia tiek gimdytojai, tiek naujagimiui. Neretai įvykę nėštumai ir ligos tiesiogiai griauna jaunuolių gyvenimus.

Tačiau lytiškumo ugdymas apima ne vien tik prevenciją dėl lytinių santykių, programa turėtų taip pat didelį dėmesį skirti žmonių tolerancijai, savęs pažinimui. Didelis dėmesys turėtų būti skirtas ir skirtingų seksualinių orientacijų žmonėms, jų pažinimui ir supratimui, tačiau šiuo metu dėl lytiškumo ugdymo stokos, neheteroseksualūs asmenys iki šios dienos vis dar yra diskriminuojami tiek mokyklose, tiek už jos ribų. Neapsišvietę tėvai, mokytojai, politikai ir kiti visuomenės veikėjai neleidžia kitų seksualinių orientacijų žmonėms jaustis pilnavertiškai šalyje. Šie žmonės yra engiami, neturi lygių teisių ir jie yra paliekami likimo valiai. Jais vis dar bandoma susidoroti.

Analizuodami situaciją mokyklose, savo asmeninėmis istorijomis sutiko pasidalinti keli pietų Lietuvoje gyvenantys moksleiviai:

Buvo pertrauka, nuėjau į tualetą. Nuėjus link merginų tualeto prie manęs priėjo gimnazijos valytojos. Viena iš jų mane sustabdė ir paklausė: „Kur čia mergaitė? Tu gi berniukas, – nors ir atsakiau, kad esu mergina, valytoja vis tiek pridūrė – nu kur čia mergaitė…“ Man įėjus į tualetą gimnazijos valytoja laukė manęs prie jo, ir vos išėjus iš tualeto ji nusekė mane iki pat spintelės ir vėl pradėjo agresyviai klausinėti: „Tai atsakyk tu man, tu mergaitė ar berniukas?“

…

Etikos pamoka. Kadangi pamokoje žiūrėjome filmą, mokytoja ir klasiokai į tai žiūrėjo kaip į laisvą laiką, o ne specifišką pamoką, todėl buvo leista, netrukdant kitiems, kalbėtis. Su savo draugais pradėjome diskutuoti įvairiomis temomis ir kadangi neseniai jiems buvau pasakiusi apie savo seksualinę orientaciją tema pakrypo būtent ta puse.

Neturėjau nieko prieš tokį pokalbį kadangi mano draugai mane pilnai palaiko, o ir klausimai kurių klausė nebuvo įžūlūs ar nedraugiški.

Pamokai pasibaigus susidėjome daiktus ir ruošiamės išeiti, bet mane ir mano draugus susistabdė etikos mokytoja, sakydama, jog nori, kad pasiliktumėm pertraukos metu.

Priėjus prie jos, ji mums pasakė, jog girdėjo mūsų pokalbį ir nori kai ką paaiškinti.

Pasiėmusi kreidos ji priėjo prie lentos ir nubraižė dvi poras per vidurį susijungusių skritulių.

Abiejų pusių porose įrašė du žodžius – seksas ir jausmai.

Dešinėje pusėje nubrėžto skritulio žodį seksas išbraukė ir pradėjo aiškinti, kaip būti gėjumi yra nenatūralu, remdamasi tuo, kad “homoseksualūs asmenys, nors ir gali turėti jausmų, bet jie niekada nebus “teisingos” orientacijos, kadangi seksas pas juos neegzistuoja. Jie negali turėti vaikų, todėl būti gėjumi, lesbiete, ar dar ko prigalvosi, yra nenatūralu ir nepriimtina”.

Kadangi žinojau, jog daugelis Lietuvos žmonių nepritaria mano bei daugelių kitų teisei mylėti, daug į tai dėmesio nekreipiau ir nors mano draugai dar bandė mokytojai išaiškinti, jog jos argumentai yra neteisingi, įkalbėjau juos tai tiesiog pamiršti ir eiti į kitą pamoką.

Šio incidento niekam niekada nesakėme. Mano draugai galvojo apie tai pranešti auklėtojai, arba mokyklos direktorei, bet nemanėme, jog kalbant LGBT+ tema turėsime didelį pritarimą iš kitų mokyklos mokytojų ar įstaigos atstovybės.

…

Tai  buvo dešimtos klasės pabaiga. Su klasiokais visi sėdėjome auklėtojos kabinete ir kadangi po vasaros atostogų teks atsisveikinti su mūsų auklėtoja, sugalvojome ją nustebinti tortu bei arbata. Gale šio susitikimo, mūsų auklėtoja nusprendė mums duoti kelis lapelius. Ant jų užsirašius savo vardą, juos reikėjo prasiųsti pro klasę iki kol kiekvienas klasiokas kiekvienam parašys po trumpą palinkėjimą.

Klasėje labai gerai bendravau su beveik visais klasiokais todėl gavus lapelį atgal pamačiau daug labai mielų palinkėjimų kitiems mokslo metams, ar mano asmeniniam gyvenimui, bet gale lapelio pamačiau tris komentarus su žodžiais “pydarė”. Šie žodžiai buvo parašyti trijų mano klasiokų, su kuriais, kaip nenuostabu, dėl jų homofobijos nebuvau susibendravusi, kaip su kitais savo klasės draugais.

Džiaugiuosi, jog tuo savo gyvenimo metu jau buvau tokiame etape, kuriame tokie komentarai didelės blogos įtakos man nedarydavo, bet tas faktas, jog šiuo metu, šie žmonės tikriausiai tokius komentarus svaido dar kitam žmogui parodo labai gilią mūsų visuomenės problemą, su kuria, deja, dar nėra susitvarkyta.

Kaip galime patys pastebėti ir gyvi pavyzdžiai rodo, jog ne tik moksleiviai, tačiau taip pat ir mokytojai, kiti mokyklos darbuotojai rodo atviras homofobijos išraiškas mokyklose. Atrodo, jog lytiškumo pamokų reikia ne tik mokyklose besimokantiems moksleiviams, tačiau ir asmenims, dirbantiems mokyklose. Net ir suaugusiems žmonėms trūksta žinių šioje srityje, todėl mokyklų vadovybės bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerija turėtų didesnį dėmesį skirti ir pačių mokytojų bei kitų darbuotojų savišvietai lytiškumo klausimais.

Dabartinė situacija mokyklose

Šiuo metu tik dalis Lietuvos mokyklų vykdo lytiškumo ugdymo pamokas,  o  daugelyje mokyklų lytinio švietimo nėra, nors turėtų būti. Lytiškumo ugdymo mokyklos moko savo mokinius per sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programą (SLURŠ). Vertėtų paminėti tai, jog dabartinė ugdymo programa veikia kaip integruojamoji, t.y. kiekviena mokykla pati sprendžia, kaip savo ugdymo procese įtraukti programos dalykus, o mokytojams yra paliekama galimybė spręsti, į ką kreipti dėmesį ir ko atsisakyti. Iš to kyla problema, jog skirtingų mokyklų moksleiviai įgyja skirtingas žinias apie lytiškumo ugdymą, jiems dažnai pateikiama subjektyvi mokytojo nuomonė, o ne objektyvi tiesa.

Netrukus šios programos nebeliks, nes yra atnaujinamos visos bendrojo ugdymo programos. Šią Gyvenimo įgūdžių programa (SESLRŠUŽS), kurios viena iš dalių yra yra paremta SLURŠ, todėl netolimoje ateityje moksleiviai mokysis iš naujos programos. Ji nebebus integruojamoji ir jai bus skirta atskira pamoka 1-10 klasių moksleiviams. Nors tai galėtų atrodyti kaip teigiamas dalykas, tačiau į šią programą taip pat yra sudėti tokie dalykai kaip žmogaus sauga, socialinis emocinis ugdymas, smurto, narkotikų ir alkoholio prevencijos programos. Tai yra sveikintina, nes visi šie dalykai yra labai svarbūs augančio žmogaus pasaulėvokai, tačiau per vieną savaitinę pamoką fiziškai aprėpti tiek daug temų nėra įmanoma, ir visų šių temų „subrūkimas“ į vieną gali atnešti ir neigiamų pasekmių. Paskelbtame programos projekte galima matyti, jog lytiškumo ugdymui vietos ugdymo programoje yra labai nedaug. Mažai kalbama apie anksčiau minėtus dalykus, tokius kaip seksualinė orientacija, lytiškai plintančios ligos, saugūs lytiniai santykiai ir daugelis kitų po lytiškumo ugdymu besislepiančių sąvokų.

Rašydami šį straipsnį norėjome pasigilinti į situaciją iš arčiau ir pažvelgti į ją iš pedagogų bei kitų mokyklos darbuotojų pusės. Tam, kad tai padarytume, pasikvietėme vienos Lietuvos šiaurės rytų mokyklos psichologę.

Pokalbio metu ji pakvietė visuomenės sveikatos specialistę, į kurios pareigas įeina tokie dalykai kaip „ugdyti mokinių sveikos gyvensenos ir socialinius gebėjimus“ ir „dalyvauti rengiant ir įgyvendinant sveikatingumo programas“ vadinasi, tuo pačiu ir šviesti moksleivius lytiškumo ugdymo temomis mokyklose.

Paklausus, kodėl ji to nedaro, atsakymas buvo paprastas – jai trūksta tam laiko. Visuomenės sveikatos specialisto, visai kaip ir psichologo darbo valandos mokyklose priklauso nuo mokinių skaičiaus. Toje mokyklose mokosi apie 350 mokinių, o darbuotojoms, su kuriomis turėjome pokalbį yra pamokos 2 darbo dienas per savaitę. Taigi nors ir taupant laiką, fiziškai nėra įmanoma pravesti tokias paskaitas visiems mokyklos moksleiviams.

Kita problema yra ta, jog trūksta  metodinės medžiagos. Pašnekovių teigimu, „nėra nustatytos literatūros ir kitų metodinių medžiagų“ kurias galima naudoti ir pristatyti mokiniams nebijant gauti skundų iš tėvų pusės. Taip yra nutikę su ugdymo sferoje dirbančiais specialistais, todėl kartais jie patys bijo pasakyti kažką, ko tiesiogiai nėra programoje, o pati dabartinė ugdymo programa yra parašyta gana abstrakti ir neaiški.

Ką dėl to gali padaryti mokiniai? Lytiškumo ugdymas mokyklose veikia ir pagal poreikio principą. Taigi moksleiviai patys turi rodyti poreikį ir iniciatyvą, pvz. ateiti pas savo klasės auklėtoją, mokyklos psichologę ar administracijos darbuotoją ir patys prašyti gauti reikiamų žinių jiems aktualia tema. Atrodo, jog viskas yra labai paprasta, bet problema yra tame, jog didžiajai daliai moksleivių ir patiems nėra patogu taip aiškiai kalbėti, juolab prašyti pamokų ar paskaitų šia tema (juk būtent todėl moksleiviams ir reikia lytinio ugdymo, jog jie drąsiai kalbėtų ir išsivaduotų iš tos stigmos ir baimės kalbėti apie tai). Taip pat dėl prastos komunikacijos daugybė moksleivių net nežinojo, kad tą galima daryti.

Dar viena didelė spraga lytiškumo ugdymo programoje, kurią ir patys paminėjome, yra ta, jog visos pamokos šia tema yra vedamos pagal mokytojo nuožiūrą. Taigi dažniausiai vyresnės mokytojos, kurios nenori vesti pamokų apie tai, ar atsakyti į moksleivių rūpimus klausimus, gali visiškai teisėtai to nedaryti. Todėl lytiškumo ugdymas Lietuvoje visiškai priklauso nuo mokytojo pažiūrų bei įsitikinimų ir nėra jokių į mokinio norus atsižvelgiančių įstatymų, kurie teisiškai priverstų mokytoją šia tema kalbėti. Subjektyvus požiūris į tokius dalykus mokiniui ne tik gali neatsakyti į rūpimus klausimus, bet taip pat privesti prie gėdos dėl savo kūno, nepasitikėjimo savimi bei nežimonybės.

Pačių mokinių požiūris

Analizuojant šią situaciją, labai svarbu suprasti, ką mano patys mokiniai. Išanalizavus kolegų iš Lietuvos liberalaus jaunimo vykdytą apklausą dėl lytiškumo ugdymo svarbos, rezultatai išties nustebino. Iš 410 apklaustųjų Lietuvos mokyklų moksleivių, net 89 proc., arba 365 respondentai mano, kad Lietuvoje lytinis švietimas nėra pakankamai išvystytas. Vos 42 atsakiusieji nurodė, kad apie lytinį švietimą sužino iš mokyklos, tačiau absoliuti dauguma, net 90 proc. informaciją sužinojo iš interneto. Džiugu, jog gyvename laikais, kai norint sužinoti informaciją apie tam tikrus dalykus, o ypatingai tokius svarbius kaip lytiškumas, galime tiesiog įvesti į „Google“ paieškos laukelį savo klausimą, ir gausime begalę atsakymų. Tačiau paiešką internete reikėtų vertinti kritiškai. Informacija, kurią susiranda paaugliai internete, tuo pačiu metu gali būti neteisinga bei žalinga. Kadangi ji yra nepatikrinta, ir internete žmonės gali rašyti subjektyvią, faktais nepagrįstą informaciją,  ji gali suformuoti netinkamą paauglių požiūrį į seksualinį gyvenimą, šeimą bei kitus dalykus, todėl pats pirminis moksleivių šaltinis turėtų būti mokykla bei mokytojai. Tačiau, kaip matome iš apklausos rezultatų, tuo mokyklos pasigirti negali. Taip pat svarbu tai, jog net 78 procentams arba 319 apklaustųjų lytinio švietimo programa ir jos turinys yra aktualus paaugliams, todėl mokyklos turėtų neatidėliotinai spręsti lytinio ugdymo trūkumo problemą.

Lytiškumo ugdymo tema po šiai dienai yra be galo stigmatizuota. Lietuvai, kaip post-sovietinė valstybei, vos prieš 30 metų išsivadavusiai iš Rusijos gniaužtų, kalbėti apie lytiškumą yra labai sunku, ypatingai mokytojams, kurie gyveno ir augo tvarkoje, kur kalbėti apie šias problemas buvo uždrausta. Taigi mums reikia būti atviresniems naujovėms, šviesti mokytojus, kitus mokyklos darbuotojus bei, be abejo, mokinių tėvus, tam, kad svarbiausi lytiškumo klausimai nebūtų nustumti į paraštes.

Šis straipsnis yra „Media4Change“ inicijuotos tarptautinės žurnalistikos laboratorijos dalis. Laboratorija yra projekto „Digital MIL Lab in Youth Work“ dalis. Projektas finansuojamas pagal Europos Sąjungos programą „Erasmus+“.

Projekto straipsnių autoriai su projekto rėmėjais straipsnių temų ir turinio nederina.