200 litų. Tokia bauda spalio mėnesį buvo paskirta vilniečiui, atsisakusiam atskleisti šeimos vartojimo išlaidas nuo 2009 iki 2013 metų.

Mokesčių inspekcija susidomėjo verslininko pajamomis, todėl pareikalavo jas pagrįsti. Jei apie nekilnojamąjį turtą verslininkas dar galėjo papasakoti, kaip įsigijo, tai atsakyti, ką ir už kiek valgė prieš trejus metus, jau nepavyko. Vilnietis turėjo atskleisti, kiek praleido savo poilsiui, kultūrai, transportui, įskaitant ir taksi. Taip pat privalėjo pasakyti, kiek išleido kavinėse ir restoranuose, taip pat studijoms.

Sostinės gyventojas taip pat turėjo pagrįsti, kiek per ketverius metus išleido vandeniui, elektrai, apšildymui, ryšiams. Tiesa, šias išlaidas įrodyti dar galima.

Tačiau ties maisto produktų eilute verslininkas sutriko. Jam pateiktoje anketoje mokesčių inspektoriai pareikalavo atskleisti, kiek žmogus nuo 2009 iki 2013 metų praleido pinigų maisto produktams, gėrimams, tabakui, sveikatos priežiūrai.

Valstybinė mokesčių inspekcija jau dabar reikalauja iš fizinių asmenų atskleisti jų gyvenimo būdą atspindinčius duomenis, pavyzdžiui, pateikti penkerių metų išlaidas maistui, gėrimams, pramogos ir panašiai.

Duomenys – anketoje

Paprastai į „taikiklį“ pakliuvęs pilietis gauną šį privalomą vykdyti inspektoriaus nurodymą pateikti informaciją apie įsigytą turtą, pajamas bei išlaidas. Ir pridedama lentelė, kurioje jau detaliau nurodoma, jog reikia pateikti informaciją apie visą registruotiną turtą įsigytą per (paprastai prašoma už praėjusius 5 arba 10 metų), taip pat įsigytą kitą turtą, juvelyrinius gaminius, meno kūrinius, akcijas, darbo užmokestį, banke laikomas lėšas ir ne banke, gautas ir suteiktas paskolas ir t.t. ir pan..

Prašoma pateikti informaciją net apie tai, kiek išleista restoranuose, o kiek kavinėse, kiek išleista taksi, visuomeniniam transportui, net naminiams augintiniams, jo priežiūrai.

Inspektorius taip pat sudomino išlaidos drabužiams, avalynei ir taip toliau. Sutrikęs vilnietis atsisakė užpildyti anketą. Kaip paaiškėjo vėliau, dėl to jam teko varstyti teismų duris. Nepadėjo aiškinimai, kad jis neveda šeimos tikslios buhalterijos. O ir niekas jam nenurodė to daryti prieš ketverius metus.

Visus šiuos duomenis jis turėjo surašyti pateiktoje anketoje.

(Anketa, kurią reikėjo užpildyti verslininkui ir jo žmonai)

Sako, kad ieško neteisėtai praturtėjusių

Tokią pačią anketą gavo ir vilniečio sutuoktinė. Šiai taip pat nepavyko atsiminti penkerių metų išlaidas buityje, tad ir ji buvo nubausta 200 litų bauda.

Teisme moteris aiškino, kad joks žmogus neįpareigotas kaupti ir saugoti duomenis, kam ir kiek išleido per penkerius metus. Iš tiesų, Lietuvos įstatymai nenumato tokios pareigos. Moteris bandė įrodyti teismui, kad surašyti šeimos vartojimo išlaidas be kvitų ar kitų dokumentų yra neįmanoma. Ji nekaupė kvitų pastaruosius dvejus metus.

Yra žinių, kad tokių nubaustųjų per metus vien tik Vilniuje pasitaiko dešimtys. Jų advokatai teigia, kad žmonės baiminasi pateikti vartojimo išlaidas, nes jų išlaidų spėlionės gali nesutapti su duomenimis bankuose.

Pastarieji informaciją apie gyventojų išlaidas gali pateikti Mokesčių inspekcijai bet kuri akimirką. O jei spėjimai ir įrašai bankų ataskaitose nesutaps – lauk nemalonumų.

Mokesčių inspekcija aiškina, kad tokiu būdu kovoja su apsukruoliais, kurie susikrovė turtus neaiškiais būdais. Be to, pateikti inspektoriui paaiškinimus dėl išlaidų numato Mokesčių administravimo įstatymas. Tačiau nenurodo, kokiais dokumentais jie turi būti pagrįsti.

Pasak VMI atstovo spaudai Dariaus Butos, dažnai nustatoma, kai nesąžiningi gyventojai bando nepagrįstą praturtėjimą įrodinėti tikrovės neatitinkančiais paaiškinimais. Šiuos mokesčių administratorius privalo paneigti.

Taigi Mokesčių inspekcija tokiuose reikalavimuose nemato nieko keista – kiekvienas pilietis turi pateikti paaiškinimus, jei iš jų to reikalaujama. D.Buta sakė, kad reikalaujama pateikti apytiksles išlaidų sumas. Jei atsisakoma tai padaryti, gyventojai yra baudžiami.

Tačiau nubausto verslininko advokatas Mindaugas Palijanskas mano, kad reikalavimas paaiškinti, už kiek valgei ar pramogavai prieš kelerius metus, prasilenkia ne tik su logika, bet ir įstatymais.

Atskleidžia gyvenimo būdą

Informacija apie asmens pajamas ir išlaidas, turtą, o ypač išlaidų detalizavimas, kokiems poreikiams kokia pinigų suma buvo išleista per trejus ar penkerius praėjusius metus, neatsiejamai susijusi su privačiu asmens gyvenimu. Tokia informacija neabejotinai atskleidžia, koks asmens (jo šeimos) gyvenimo būdas, aplinka, įpročiai, pomėgiai, sveikata ir t.t., todėl reikalaujama informacija laikytina asmens privačia informacija. Kiekvienas asmuo turi teisę į tokios informacijos slaptumą, nes tokią jo teisę garantuoja ir saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Valstybės institucijos neturi teisės savavališkai ir nepagrįstai apriboti ar pažeisti žmogaus teisės į privatų gyvenimą. Informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą galima rinkti ir (ar) skelbti tik esant to žmogaus sutikimui, o kai tokio sutikimo nėra, privataus gyvenimo neliečiamumas gali būti apribotas ir suvaržytas tik įstatymu ir tik turint teismo leidimą – šis reikalavimas kyla iš LR Konstitucijos 22 str. 3 d., kurioje aiškiai pasakyta, kad „Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“.

Tačiau Mokesčių inspekcija, reikalaudami atskleisti duomenimis, nesivadovauja nei teismų leidimu, nei paties žmogaus sutikimu.

Tokiu atveju mokesčių administratorius galimai disponuoja tam tikra informacija (pavyzdžiui, registruotinas turtas, pajamos, išrašai iš bankų sąskaitų), kuri neatsiejamai susijusi su privačiu asmeniu.

Todėl kyla klausimas, ar tokios informacijos rinkimui nebuvo reikalingas motyvuotas teismo sprendimas, kaip to reikalauja LR Konstitucija?

Įstatymai nenumato kaupti informacijos

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad mokesčių inspekcijos nurodymas fiziniams asmenims pateikti informaciją ir duomenis apie įsigytą turtą ir (ar) pajamų gavimo šaltinius bei gautas ir perleistas lėšas, gyventojo (šeimos) vartojimo išlaidas bei juos pagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais galimai pažeidžia asmens teisę į privatų gyvenimą. O išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad šiuo metu Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nenumato pareigos fiziniam asmeniui kaupti bei saugoti minėtos informacijos, taip pat kad asmuo turi teisę atsisakyti pateikti prašomus duomenis, jei mokesčių mokėtojas jais nedisponuoja ir pagal galiojančius teisės aktus kaupti neprivalo (MAĮ 36 str. 8 p).

Tad reikalavimas pateikti informaciją ir duomenis apie įsigytą turtą ir (ar) pajamų gavimo šaltinius bei gautas ir perleistas lėšas, gyventojo (šeimos) vartojimo išlaidas yra neteisėtas, kadangi jis ne tik prieštarauja Mokesčių administravimo įstatymui (MAĮ) bei kitų mokesčių teisės aktų nuostatoms, bet taip pat pažeidžia asmens teisę į privatų gyvenimą, o tai laikytina LR Konstitucijos nuostatų nepaisymu ir pažeidimu.

Teisę saugo Konstitucija

Teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. LR Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; nurodyto straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Nurodyta teisė įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą nurodyta, kad valstybė turi pozityvią pareigą saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Peck prieš Jungtinę Karalystę (Peck v. the United Kingdom, no. 44647/98, judgement of 28 January 2003).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, privati informacija – tai tokia informacija, kuri savo turiniu yra daugiau ar mažiau, bet neatsiejamai susijusi su privačiu asmens gyvenimu, o tai, vadovaujantis Konstitucinio teismo išaiškinimu, yra individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais žmonėmis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas, teistumas ir kt (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimą, 2003 m. kovo 24 d. nutarimą).

Registruoja naujus teisės aktus

Kaip rodo pastarųjų metų pavyzdžiai, valstybė pasitelkia įvairias priemones, kurios gali apribot teisę į privatumą. Tiesiausias kelias į tai – naujos įstatymų pataisos, leidžiančios valdžios institucijoms lanksčiau rinkti ir disponuoti privačių žmonių duomenimis. Kodėl to siekiama? Konstitucijoje teigiama, kad duomenis apie privatų asmenį galima gauti tik teismo leidimu. Tačiau tai užtrunka, todėl valstybei nėra paranku rinkti duomenis apie privatų žmogaus gyvenimą, laukiant teismų sprendimų. Be to, augantis Lietuvos piliečių skundų Teisingumo teisme rodo, kad piliečiai tampa vis labiau teisiškai išprusę, todėl ieško teisybės Europos žmogaus teises ginančiose institucijoje. Valstybė, nesilaikydama įstatymų ir Konstitucijos, laužydama piliečių teisę į privatumą, užsitraukia reputacijos žalą.

Todėl pasirinktas kitas kelias – įstatymų pataisos, nutarimai, įsakymai, leidžiantys apeiti reikalavimą gauti teismo leidimą. Pavyzdžiui, Finansų ministerija šiais metais pasiūlė Mokesčių administravimo įstatymo pataisas, kurios įpareigotų bankus nuolat teikti informaciją apie gyventojų sąskaitas. Sveikatos ministerija bei kitos valstybės institucijos taip pat yra įregistravusios teisęs aktų pakeitimus, kurie gali pažeisti žmogaus privatumą.

Tuo tarpu Sveikatos apsaugos ministerija pasiūlė įstatymo pataisas, kurios leis valdininkams rinkti pacientų duomenis vienoje vietoje. Seimas neseniai tam jau pritarė.

Pavyzdžiui, Mokesčių administravimo įstatymo Pataisose numatyta, kad finansų rinkų dalyviai Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) turės periodiškai teikti informaciją apie asmenų atidarytas ir uždarytas visų rūšių sąskaitas ir t.t.,

„Prižiūrimi finansų rinkos dalyviai, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme, privalo pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją apie asmenų atidarytas ir uždarytas visų rūšių sąskaitas, jų apyvartas ir likučius, palūkanas, skolinius įsipareigojimus, vertybinius popierius, draudimo įmokas, pensijų draudimo įmokas, taip pat kitą informaciją, reikalingą mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti“, – skelbiama Finansų ministerijos siūlomose pataisose, dėl kurių turėtų apsispręsti Seimas.

Šalys keisis informacija

Įstatymo pataisų aiškinamajame rašte teigiama, kad siūlomi pakeitimai susiję “su artimiausiu metu ES ir pasaulyje įvyksiančiomis permainomis, susijusiomis su mokesčių surinkimui svarbios informacijos automatiniu apsikeitimu tarp skirtingų šalių mokesčių administratorių”.

Jau kadenciją baigusi Europos Komisija pasiekė ES šalių susitarimą, kad būtų keistasi bankine informacija tarp ES šalių taip siekiant ištraukti į dienos šviesą įprastas mokesčių vengėjų slapstymosi vietas. Beje, vienas iš šios idėjos autorių buvo Už ES mokesčių politiką atsakingas eurokomisaras Algirdas Šemeta. Ką tik kadenciją Europos Komisijoje baigęs lietuvis didžiavosi savo pasiekimu.

„Paskutinis finansų ministrų sprendimas prieš kelias savaites priimtas Liuksemburge – patvirtintas automatinis apsikeitimas informacija apie bankų sąskaitas – tiesiog vainikavo mano visą darbą šioje Komisijoje. Bankų slaptumo ir finansinio neskaidrumo laikai baigėsi – netrukus ne tik Europos, bet ir viso pasaulio mokesčių administratoriai keisis informacija apie bankų sąskaitose laikomas lėšas tam, kad kiekviena šalis galėtų teisingai įvertinti savo piliečių padėtį ir pritaikyti toje šalyje galiojančius mokesčius”, – spalio pabaigoje A.Šemeta kalbėjo „Lietuvos rytui“.

Beje, A.Šemeta reguliariai susitikdavo su Finansų ministru Rimantu Šadžiumi. Tad skandalingos Mokesčių administravimo įstatymo pataisos, kurias parengė Finansų ministerija, galėjo būti paskubintos A.Šemetos. Jis pats yra buvęs Finansų ministru bei vienu iš „Naktinės mokesčių reformos“ autorių.

Atsiranda galimybė piktnaudžiauti

Tačiau mokesčių ekspertai, žmogaus teisių gynėjai ir net patys bankai mano, kad tai pažeistų žmogaus teisę į privatumą.

„Mes galime teikti tik tokią informaciją, kuri yra programuojama ir kurią galima paimti. Jeigu bus norima gauti visą reikalingą informaciją, reikia tikėtis, kad reikės atlikti ekonominę analizę ir surinkti duomenis. Tai turi būti aiškiai apibrėžta. Apskritai esame skeptiški dėl naudos, nes visiems reikia gerbti privačią nuosavybę ir privatumą“, – sako Lietuvo bankų sociacijos prezidentas Stasys Kropas.

Valstybė pažeidinėja Konstituciją net nelaukdama, kada Seimo nariai pritars įstatymo pataisoms. Ir tokiu būdu grubiai kišasi į žmogaus privatumą. Taip sako advokatas Mindaugas Palijanskas.

„Jei Seimas pritars šiai įstatymo pataisai, tai bus grubus Konstitucijos laužymas“, – mano jis. Ir priduria, Mokesčių inspekciją iš bankų gauna duomenis ir dabar, kai tik to paprašo. „Inspekcija privalo gauti teismo leidimą, tačiau jo net neprašo. Paprašo banko duomenų apie sąskaitas – ir gauna“, – sako jis. Tai M.Palijanskas grindžia patirtimi dirbant advokatūroje, kai reikia atstovauti piliečių interesus bylose su Mokesčių inspekcija.

„Tik įstatymu valstybė nori sutvarkyti taip, kad tai būtų legalu. Tuomet net nereikės gauti bankų leidimo – inspektoriai turės automatinį prisijungimą prie visų gyventojų sąskaitų. Tai grubus valstybės kišimasis į žmogaus privatumą net be teismo leidimo“, – sako M.Palijanskas.

Nes būtent Finansų ministerija Vyriausybei pateikė Mokesčių administravimo įstatymo pataisas, kuriose numatyta, kad finansų rinkų dalyviai Valstybinei mokesčių inspekcijai periodiškai teiktų informaciją apie asmenų atidarytas ir uždarytas visų rūšių sąskaitas, jų apyvartas ir likučius, palūkanas, skolinius įsipareigojimus, vertybinius popierius, draudimo įmokas, pensijų draudimo įmokas, taip pat kitą informaciją
Finansų ministerija atmeta prielaidas, kad informacija apie gyventojų sąskaitas, įrašus, gali nutekėti. Komercinių bankų atstovai yra išreiškę tokius nuogąstavimus.

Praktika rodo, kad žmogiškasis veiksnys ir jo sukeliamas pavojus Mokesčių inspekcijoje egzistuoja. Tad informacija apie privačius žmogaus duomenis gali ne tik nutekėti, bet ja gali pasinaudoti piktavališkais tikslais. Visai neseniai Specialiųjų tyrimų tarnyba sulaikė Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotoją, kuris reikalavo kyšio už tai, kad nebūtų daromas kavinės patikrinimas.

Šių metų rugsėjį STT Vilniaus valdybos pareigūnai sulaikė kyšininkavimu ir dokumentų klastojimu įtariamą Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotoją ir jam talkinusį buvusį inspekcijos darbuotoją. Kaip nurodoma tarnybos pranešime, kyšininkavimu įtariamas inspektorius per tarpininką reikalavo duoti kyšį už tai, kad nebūtų vilkinamas vienos Vilniaus kavinės patikrinimas ir nebūtų ilgam laikui sutrikdytas įmonės darbas.

Tad įstatymo pataisos gali dar labiau padidinti piktnaudžiavimo galimybę, nes šiuo atveju inspekcija disponuotų privačių asmenų duomenimis be jokių papildomų sąlygų.

Kritikos balsai – iš visų pusių

Apie galimą piktnaudžiavimo pavojų užsimena ir verslininkų atstovai. „Patirtis rodo, kad kai valstybės institucijoms suteikiamos didelės teisės, jų veikla dažnai ima kirstis su žmonių teise į privatumą ar verslo komercinių paslapčių apsaugos principais. Kontroliuojančių institucijų noras turėti tiesioginį priėjimą prie fizinių ir juridinių asmenų sąskaitų yra labai abejotinas. Tikrai nemanyčiau, kad to reikia“, – sako Lietuvos verslo konfederacijos vadovas Valdas Sutkus.

Pasak jo, nėra atsakyta į daug klausimų: „Kas užtikrins informacijos saugumą? Kas garantuos, kad ši itin jautri informacija nebus nutekinta? Kokia už tai numatyta atsakomybė? Gal prieš įvedant tokią sistemą reiktų numatyti bent dešimt metų laisvės atėmimo bausmę pareigūnams, jei jie tokią informaciją nutekintų?“

Pasak jo, masinis sąskaitų tikrinimas be teismo leidimo leidžia gauti visą faktų išklotinę, taip sužinomi visi verslo santykiai. Taip valstybės institucijos įgis galimybę totaliai kontroliuoti visas įmones, tiksliau, taps jų komercinių paslapčių savininkėmis, sako V. Sutkus. “Tokia informacinė bazė ir galimybė prie jos prieiti visiems bus labai įdomi. Kaip ji bus saugoma nuo konkurentų, kompiuterinių įsilaužėlių, kas užtikrins kontroliuojančių institucijų darbuotojų sąžiningumą?“, – retoriškai klausė jis. Todėl ši iniciatyva jau vadinama bandymu „totaliai sekti visus“

Lietuvos laisvosios rinkos institutas kreipėsi į Seimą siūlydamas išbraukti šias pataisas. „Periodiškas informacijos apie Lietuvoje atidarytų banko sąskaitų duomenis rinkimas pažeistų gyventojų laisvę ir teisę į privatumą. Konstitucijos 22 straipsnis skelbia, kad “Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas” ir kad “Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.” Tuo tarpu įstatymo projekte siūloma rinkti duomenis apie visas bankų sąskaitas, nesant net menkiausio įtarimo dėl mokesčių vengimo“, – teigiama Instituto ekspertų išvadose.

Ekspertai mano, kad „tai pažeistų asmens laisvę ir teisę į privatumą“. Be to, mokesčių administratorius jau dabar gali sužinoti šią informaciją tais atvejais, kai yra rimtas pretekstas, tuo tarpu informacijos rinkimas be preteksto būtų nepagrįstas.

Tačiau Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, įvertinęs siūlomas įstaymo pataisas, nepateikė pastabų, kad duomenų mokesčių administravimo tikslais rinkimas galimai pažeistų gyventojų laisvę ir teisę į privatumą.

Kitaip nei Seimo teisininkai galvoja žmogaus teisių gynėjai. Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkas Karolis Liutkevičius irgi įžvelgia pavojų, kad imant kontroliuoti visus finansinius duomenis, kyla teisės į privatumą problema.

„Tai nemenka problema. Finansiniai duomenys atskleidžia jautrią informaciją apie asmenų privatų gyvenimą. Galima lengvai nustatyti jų asmeninius ryšius, išsiaiškinti, kiek jie finansiškai remia savo artimuosius ar gauna paramos, kiek pinigų jie skolina savo draugams ar skolinasi patys. Matydamas žmogaus finansinius srautus, gali suprasti, kokiomis paslaugomis jis naudojasi arba kokius daiktus perka“, – dėstė pašnekovas.

Tyrimas parengtas „Media4Change“ žurnalistinių tyrimų konkursui.

Media4change tiriamųjų darbų konkursas rengiamas įgyvendinant Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo 2009-2014 periodo NVO Programos Lietuvoje remiamo projekto „Visi skirtingi – visi lygūs: aktyvus dalyvavimas, įvairovė, žmogaus teisės“ dalis.  Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl NVO Programa Lietuvoje negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą